Vadinasi žaliaisiais, nors veža tonomis trąšas iš Rusijos ir verčia jas į Lietuvos žemę, iš kurios tie visi fosfatai ar nitratai plūsta su polaidžio vandenimis į mūsų upelius ir ežerus.
Vadinasi valstiečiais, nors iš tikrųjų dalis jų neatskirtų kviečio nuo rugio, o dalis yra šiuolaikiniai dvarponiai, per įstatymų spragas užsisėdę kuo daugiau žemės – kas giminaičių vardais susipirkęs, o kas tiesiog įžūliai kaimyno žemę užsigrobęs.
Dalis jų sakosi esą labai tikri katalikai, tačiau savo lyderiu pripažįsta puoselėjantį pagoniškus ritualus, kurie nesuderinami su bažnyčios mokymu. Ir dar yra jų premjeras, kuris nenusigręžia nuo vyno taurės, tačiau neprieštarauja inkvizicijai prieš alkoholio vartojimo kultūrą, nes iš jo asmeniškai taurės dar neatėmė.
„Kalba yra vynas ant lūpų“
Tačiau Lietuvoje lieka žmonių, kurie tiki, jog vyno gėrimo europietiška kultūra yra viena iš gijų, supinančių europietišką kultūrinį identitetą. Šį tikslą kaip savo misijos uždavinį kelia gegužės 4–5 dienomis Vilniuje vykusios „Vyno dienos“.
Jose žmonės ugdomi ne draudimais, o švietimu apie vyno skonių pasaulį. Viena garsiausių XX a. anglų rašytojų Virginia Woolf sakė: „Kalba yra vynas ant lūpų“. Niuansų yra begalės, žodyno turtingumas yra asmenybės raidos ženklas. Kaip žodinės patyčios neverčia blogiu visos kalbos, taip bambaliniai girtuokliai neturi nieko bendro su mėgavimusi.
Romėnai apibrėždavo civilizuotą pasaulį arealu, kuriame auginamos vynuogės ir gaminamas vynas. Lygiai taip pat kultūrą nuo gamtos skyrė senieji graikai. Vynas, kaip ir ugnis, pasak jų tikėjimo, buvo dievų dovanos žmonėms. Iš antikos palikimo susikūrė visas šiuolaikinis Vakarų pasaulis. Mes važinėjame keliais, kurių plotį nustatė romėnai, mes vadovaujamės demokratija, kilusia iš Atėnų, Europa drauge su savo civilizacija yra paskleidusi vyno kultūrą iki Pietų Afrikos, Australijos ir Pietų Amerikos.
Lietuva, buvusi už vynuogių augimo arealo, turėjo savas ritualinio ir pasaulietinio gėrimo tradicijas ir savus tam skirtus gėrimus alų bei midų. Senus papročius griovė išorinė įtaka, bet vietoje jų aukštuomenė perėmė europietiškas vyno vartojimo tradicijas.
Vėliau rusų okupacija jos užuomazgas naikino, skandindama tautą degtinės liūne. Lygia greta atiminėjo teisę skaityti ir rašyti lietuviškai. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius ne draudimais, o savo autoriteto jėga sugebėjo užkirsti kelią prasigėrimui, o knygnešiai išgelbėjo rašto kalbą.
Protestantiškas Biržų kraštas išsaugojo ilgaamžes alaus gamybos tradicijas, kuriomis visi didžiuojamės, nes suvokiame, kad jos neneša pavojaus virsti girta tauta. Atvirkščiai – su tradicija senieji biržiečiai šimtmečiais išlaikė saikingo alaus gėrimo tradiciją ir kraštas garsėja ne girtuoklystėmis, o klestinčiais ūkininkais, mokančiais įvertinti naminio alaus kokybę.
Nuo paukščio iki asilo
Žmogaus santykis su vynu labai dažnai rodo žmogaus santykį su Vakarų civilizacijos pamatais. Iš seniausių laikų kilusi aksioma, jog vynas geriamas ne dėl pasigėrimo. Tuo labai sunku patikėti žmonėms, kurie dvasiškai gyvena rusiškos masinės kultūros lauke. Juk ten degtinė maukiama iki nukritimo ir giriamasi išgertu kiekiu. Europietiškame vyno pasaulyje nuo seniausių laikų yra priešingai – dorybė yra saikingumas, o ne plati gerklė.
Europai iki šiol būdingas požiūris į alkoholio vartojimą yra išdėstytas legendoje apie Nojų:
Per tvaną Nojus išgelbėjęs vieną vynuogės sėklą. Keliaudamas per dykumą, pasodino ją žemėje, supiltoje į paukščio kaukolę. Sėkla prasikalė, ir ją persodino į liūto kaukolę. Kai augalo šaknys ir joje nebetilpo, dar kartą persodino į asilo kaukolę. Taip Nojus pernešė vynuogę per dykumą ir paskleidė ją po žemę.
Saikingai išgėrus, žmogus darosi linksmas ir čiulba kaip paukštelis, jam išdygsta sparnai. Geriant toliau, jis darosi karingas kaip liūtas, prasiveržia agresija. O dar užpylus ant viršaus, gėrėjas palieka bukas kaip asilas.
Krikščionybės kultūra inkorporavo pagoniškus alkoholio vartojimo ritualus ir tradicijas. Mišių vynas žinomas iki šiol. Iš 15 daugiausiai alkoholio pasaulyje suvartojančių šalių tik viena yra ne Europoje. Tačiau ši tradicija nesutrukdė Europai sukurti labiausiai pažengusią civilizaciją žmonijos istorijoje.
Draudimai veda link tironijos
Musulmonų pasaulis nuėjo kitu keliu. Ten įprasta svaigintis hašišu, nepatekusiu į blogąjį sąrašą. Net sovietiniame Samarkande esu matęs tarp dviejų arbatos puodelių čaichanoje viešai anašą rūkančių uzbekų.
Alkoholis islamo pasaulyje buvo uždraustas ne iš karto, o ketvirtais hidžros metais (625 m. po Kr.). Pirma nuostata buvo, jog vynas yra didelė nuodėmė, tačiau duoda ir kažkiek naudos, nors nuodėmės jame daugiau negu naudos.
Po to, kai vienas pranašo Mahometo pasekėjų girtas supainiojo maldos žodžius, buvo paskelbtas ajatas (Korano eilutė), neleidžiantis melstis girtiems, kai jie nesupranta, ką tariantys.
Dar vėliau įvestas absoliutus draudimas: „Iš tiesų, svaiginantys gėrimai, azartiniai žaidimai, akmeniniai stabai ir burtų strėlės yra šėtono sukurtas blogis (...) šėtonas svaiginančių gėrimų ir azartinių žaidimų pagalba nori pasėti tarp jūsų nesantaiką ir neapykantą“.
Kaip matome, yra akivaizdus skirtumas tarp alkoholį tik neapykantos kurstytoju laikančio islamo ir vakarietiškos kultūros, kuri tiki žmogaus gebėjimu turėti saiko jausmą ir likti paukščio stadijoje.
Lietuviški fundamentalistai, pasivadinę valstiečiais žaliaisiais, patys to nesuvokdami aiškiai rieda islamišku keliu.
Didžiojoje Britanijoje musulmonų kvartaluose prieš Brexit‘ą jau šmėžuodavo šariato sargai savanoriai, verčiantys praeivius čia pat gatvėje išpilti nešamą alkoholio butelį. Egipte po „Musulmonų brolijos“ atėjimo į valdžią ir juos nuvertusio kariškių perversmo demokratinės teisės palaipsniui ribojamos lygiagrečiai su įvairiais alkoholio draudimais.
Tarkime, pardavėjams nebegalima taikyti nuolaidų gėrimams. Spalvingu naktiniu gyvenimu garsėjusiame Kaire pastebima tiesioginė koreliacija, jog kuo labiau mažėja barų, tuo labiau daugėja juodai apsimuturiavusių moterų gatvėse.
Panaši tendencija matosi Turkijoje. Kuo labiau prezidentas Erdoganas didina asmeninę galią ir smaugia demokratiją, tuo garsiau jo ruporai skelbia pasipiktinimą alkoholio vartojimu.
Lietuvoje užsimojama tarsi prieš visą alkoholį, kertama gero vyno gerbėjams, tačiau ramybėje paliekami tie, kurie randa rojų su pigiausio ir stipriausio alaus pūsle.
Nejau valstiečiai žalieji yra partija, kuri orientuojasi į piktus ant viso neteisingo pasaulio, bet laisvę į butelį mainančius girtuoklius kaip į svarbų savo elektoratą?
Tačiau net islamo kultūroje būta kūrėjų, kurie dar 11 a. gynė žmogaus teisę į saikingą vyno vartojimą, drauge stodami prieš diktatorišką žmogaus suvaržymą. Pacituosiu vieną iš tais laikais rašiusio Omaro Chajamo rubajatų:
Kada tiesos keliai nuo mūsų paslėpti,
Nejaugi lig mirties ir klaidžiosim nakty?
Geriau pilnos taurės iš rankų nepaleiskim
Ir būkime linksmi – nei blaivūs, nei girti.