Ramūnas Bogdanas. Kas buvo Jėzus, nukryžiuotas Golgotoje?

Savo naujausioje rusų kalba išleistoje knygoje „Jėzus. Istorinis tyrimas“ Julija Latynina, pasitelkdama daugybę šaltinių nuo Senojo Testamento ir Evangelijų iki apokrifinių tekstų ir Negyvosios jūros rankraščių, nuo bažnyčios autoritetų darbų iki istorinių metraščių ir mokslinių studijų, aiškinasi, kas buvo Jėzus, nukryžiuotas ant Golgotos kalno.

Šis klausimas keliamas jau du tūkstančius metų. Vieni teigia, kad jis buvo taikos ir meilės religijos skelbėjas; kitiems jis tėra išsigalvojimas; treti jį vadina mažai žinomos ir negausios sektos lyderiu, kuri po jo mirties išaugo į pasaulinę religiją. Kuo skiriasi šiandieninis Jėzaus įvaizdis nuo to, ką galima rekonstruoti apie jį, nuosekliu argumentuotu pasakojimu dėsto J. Latynina.

Pirmame straipsnyje apie garsios rusų žurnalistės studiją apžvelgiau jos nagrinėtą Didžiosios savaitės pradžią, kada Jėzus triumfuodamas įžengė į Jeruzalę ir netrukdomas mokė prie aukų skrynios užimtoje Didžiojoje šventykloje.

Velykų vakarienė be ėriuko

Evangelijų pasakojime yra nepaaiškinta metamorfozė iš nugalėtojo, kurio knygininkai ir fariziejai negali iškrapštyti iš užimtos šventyklos, į besislapstantį paieškomą bėglį. Tais laikais valdantis Didžiąją šventyklą valdė Izraelio tautą.

Kanoniniai tekstai nutyli, kas įvyko, tik evangelistas Lukas pacituoja žmones, pasakojančius Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukų krauju (Lk 13,1). Tai ne vienintelis atvejis, kada Lukas įdeda jam žinomą Jėzaus atsakymą ar posakį į bet kurią pasakojimo vietą.

Kesarijoje už 130 km nuo Jeruzalės rezidavęs Romos vietininkas Jėzaus pasekėjų kraują sumaišyti su jų aukų krauju galėjo tik vienoje vietoje – Jeruzalės šventykloje, kurią per antiteroristinę operaciją legionai išlaisvino nuo galilėjiečių. Aukų paminėjimas rodo įvykio laiką ir vietą: žydai aukodavo per Velykas Didžiojoje šventykloje.

Galilėjiečiais Judėjoje buvo vadinami arba Galilėjos srities gyventojai, arba karingos radikalios religinės zilotų sektos (romėnų istorikas Juozapas Flavijus ją vadina „ketvirtąja“) nariai. Jie teroristiniais metodais kovojo už „teisingą“ tikėjimą prieš visus kitus, įskaitant fariziejus – nacionalinę teokratinę partiją, iškilusią į valdžią su Judu Makabėjumi. Kitos dvi stiprios sektos buvo sadukiejai ir esėjai.

Paskutinės vakarienės vieta ir meniu J. Latyninai rodo, kad kalbama apie apeigą, atliekamą pralaimėjusių Jėzaus pučistų. Vietoj to, kad valgytų ėriuką su minia pasekėjų šventykloje, kur dar vakar viešpatavo, jie tenkinasi duona ir vynu kažkokiame name, iš kurio vėliau patraukia į užmiestį.

Svarbiausia, kad ant stalo nėra ėriuko. Mat paaukoto šventykloje ėriuko kraują nuleisdavo į indą ir pildavo ant altoriaus, o ėriuką parsinešdavo namo ir kiekviena žydų šeima suvalgydavo per šią ypatingą vakarienę. Jėzus neprieštaravo tokiam Dievo pagerbimo būdui. Vienas paaiškinimas – kad persekiojamiems ir išvytiems nėra kada galvoti apie ėriuką. Autorė siūlo dar vieną paaiškinimą: atsisakymas valgyti ėriuką, kol patys jo nepaaukos atkovotoje šventykloje, buvo tipiška Judėjos sukilėlių priesaika.

Žydų teismas

Suimtas Jėzus iškart vedamas į vyriausiojo kunigo rūmus, kur skubiai renkasi Sinedrionas, įkūnijęs įstatymų leidybą, mokesčių surinkimą ir teismą Judėjoje. Didįjį Sinedrioną sudarė 71, o mažąjį – 23 žymiausių giminių atstovai ir rašto aiškintojai. Turėjo įvykti kažkas nepaprasto, kad tie žmonės Velykų naktį metę šeimą skubėtų pas vyriausiąjį kunigą į namus. Juo labiau, kad šie žmonės neturėjo teisės iki ryto išeiti iš ritualinės vakarienės vietos.

O jie ne tik išėjo. Elgėsi taip, lyg Seimas šeštadienio naktį balsavimui važiuotų pas prezidentę į Turniškes. Jie rinkosi Kajafo rezidencijoje, nors Sinedrionas rinkdavosi tik vienoje vietoje – Didžiosios šventyklos Tašyto akmens kieme. Jie teisė, nors Tora draudė naktinį teismą, ir tas pats draudimas buvo pakartotas Mozės Penkiaknygėje. Dar viena detalė: Velykų naktį Kajafas negalėjo būti savo rūmuose. Vyriausiasis kunigas privalėjo septynias dienas prieš Velykas praleisti šventyklos teritorijoje, kad rituališkai apsivalytų.

Įstatymų laužymus gali pateisinti tik ypatingos aplinkybės: sulaikytas ne meilę propagavęs pamokslininkas, o sukilimo vadas, žadėjęs per tris dienas sugriauti šventyklą. Interpretuojama, jog tai simbolinis teiginys, tačiau jis visiškai atitinka konkrečius grasinimus, kuriuos duodavo ketvirtosios sektos vadai per sukilimus. Morkaus bei Luko aprašomi kaltinimai Jėzui laužti iš piršto, nes šeštadienį galima pasirinkti maisto dėl gyvybės palaikymo, o gydyti Talmudas leidžia ir per šabą.

Kas kita yra dėl Jėzaus stebuklų. Draudimas burtininkauti buvo kertinis sadukiejų monoteizmo akmuo. Niekas neabejojo Jėzaus gebėjimais daryti stebuklus – tuo garsėjo ketvirtoji sekta. Būtent burtininkavimu jį ir galėjo apkaltinti. Tai buvo draudžiama daryti net Jahvės vardu.

Kitas Sinedriono kaltinimas slypi teigiamame Jėzaus atsakyme į Kajafo klausimą, ar jis yra Šlovingojo sūnus. Jėzus patikslina: dar išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“. (Mk 14,62). Šis patikslinimas yra beveik tiksli citata iš Negyvosios jūros rankraščio „Knyga apie Šviesos sūnų karą prieš Tamsos sūnus“, aprašančio ketvirtosios sektos karo planą, kaip bus nuversta romėnų valdžia. Jėzaus atsakyme trumpai suformuluota erezija apie Dvi Valdžias Danguje. Monoteizmo danguje nėra nieko, išskyrus nepažinų Dievą.

Sinedrionas už burtininkavimą ir ereziją turėjo teisę skirti Jėzui mirties bausmę užmėtant akmenimis. Tačiau pagal žydų įstatymus skelbti mirties bausmę galima tik kitą dieną po teismo. Sinedrionas nedrįso laukti tik dėl vienos priežasties – jie nežinojo, kiek stiprūs yra sukilėliai, kurių vadas suimtas.

Atiduoti Jėzų okupacinei kariuomenei buvo politinis vyriausiojo kunigo ir žydų savivaldos pralaimėjimas. Tik realus pavojus galėjo pastūmėti tokiam žingsniui, kuris griovė ankstesnį pasiekimą laikyti Romos vietininką Pilotą toliau nuo Jeruzalės. Antra vertus, ne žydų akmenimis užmėtytas, o romėnų nukryžiuotas Jėzus automatiškai iš pučisto virsta kankiniu. Matyt, velykinis sukilimas su šventyklos užgrobimu buvo itin grėsmingas, todėl per naktį posėdžiavęs Sinedrionas vis tik nusprendžia perduoti kalinį Pilotui.

Romėnų teismas

Poncijus Pilotas užduoda ryte atvestam Jėzui klausimą, kuris užduodamas nepavykusio maišto lyderiui: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jis atsakė: „taip yra, kaip sakai“. (Mk 15, 2). Pagal „lex Julia maiestatis“, priimtą Cezario 46 m. pr. Kr. ir pakartotinai patvirtintą Augusto 8 m. pr. Kr., pasiskelbti valdovu be Romos leidimo buvo sunkiausias nusikaltimas, darantis žalą imperatoriaus didybei. Romėnas nesidomi Jėzaus santykiais su Jehova, – jis saugo valstybės pamatus, o dėl tikėjimų įvairovės romėnai galvos sau nesuko.

Evangelijos pateikia neįmanomą versiją, kad Romos vietininkas, išgirdęs tokį prisipažinimą ir pats su legionieriais skubiu žygiu išlaisvinęs Jeruzalės šventyklą nuo užgrobėjų, staiga nusprendžia, kad Jėzus yra nekaltas. Nežiūrint bandymų išbalinti romėnų vaidmenį šitoje istorijoje, vienas dalykas lieka akivaizdus: procesas vyko neįtikėtina sparta. Ją paaiškina pavojus, kad sukilėliai galėjo bet kurią minutę pulti, mėgindami išlaisvinti savo lyderį.

Nuo Jėzaus arešto iki jo nukryžiavimo tepraėjo apie 12 valandų, per kurias įvyko du teismo posėdžiai – žydų ir romėnų. Prie kryžiaus prikalta lentelė „žydų karalius“ liudijo, kad nubaustas velykinio sukilimo vadas.

Prisikėlimas

Netekę lyderio maištininkai buvo moraliai sužlugdyti. Kur žadėtoji dieviška ugnis, kurioje turėjo žūti Romos legionai? Valdžia sektoje rėmėsi Mesijo statusu. Vadas nukryžiuotas, dešimt tūkstančių vynuogių kekių neužsimezgė, neatsirado maistu ir gėrimais nukloto stalo Jėzaus karalystėje, neatėjo beribė pasekėjų valdžia. Tai buvo mirties nuosprendis visai organizacijai.

Šią sunkią valandą kažkas iš sukilėlių rado paaiškinimą. Jėzaus pralaimėjimas romėnų karo mašinai nereiškė, jog jis melavo savo pasekėjams. Atvirkščiai, leisdamas save nukryžiuoti, jis parodė valdąs mirtį. Jis nemirė, bet pakilo į dangų, ir netrukus grįš, kad įvykdytų, kas žadėta.

Programa liko galioti. Tačiau jau Antikos laikais kilo klausimų, kodėl Jėzus prisikėlęs taip kukliai ir nepasirodęs nei gausiems savo sektos nariams, nei juo netikinčiai Jeruzalei, nei Romos liaudžiai ar galiausiai pačiam imperatoriui.

Pats prisikėlimas nebuvo unikalus įvykis Judėjai I a. po Kr. Nuo makabėjų sukilimo fizinis Izraelio kankinių prisikėlimas buvo pagrindinis vietinių revoliucionierių pažadas. Dalis žydų Jėzaus laikais kalbėjo graikiškai, dalis – aramėjiškai, kaip ir pats Jėzus. Į graikų kalbą išverstas žodis „martos“ (kankinys) Sirijos aramėjų kalba skambėjo „šachdo“. Vėliau į tas žemes atėję arabai šį žodį pasiskolino kartu su visa koncepcija, ir besisprogdinantys teroristai vadinami šachidais.

Klausimas, ar Jėzus apskritai mirė, nėra toks keistas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jeigu jis nebuvo žmogus – mirti negalėjo. Iš Negyvosios jūros rankraščių žinoma, kad ketvirtoji sekta tikėjo Antrosios Valdžios Danguje doktrina. Mesijas jiems buvo antras Dievas, per kurį reiškiasi Transcendentinis ir Nepažinus Dievas. Romos imperijoje įsitvirtinusi krikščionybė neigė ir aršiai kritikavo tikėjimą, kad Jėzus buvo Dievas, nes šiuo atveju jis negalėtų mirti išpirkdamas pirmapradę žmonių nuodėmę.

II a. po Kr. pabaigoje Antiochijos vyskupas Serapionas sužinojo apie Evangeliją pagal Petrą. Ją perskaitęs, paskelbė erezija. Neišliko nė vieno egzemplioriaus, bet XIX a. pabaigoje archeologai rado kelis fragmentus. Vienas iš jų yra apie prisikėlimą. Apaštalas Petras, buvęs su Jėzumi, pasakoja, kad iš atsivėrusio dangaus nusileido du vyrai ir Jėzaus kapo akmuo pasislinko. Matant miniai iš Jeruzalės ir romėnų sargybai su centurionu, iš kapo jie išveda Jėzų. Jų galvos siekia debesis, o trečiasis dar aukštesnis. Už jų pasirodo kryžius. „Ar pamokslavai mirusiems?“ klausia Balsas Iš Dangaus. „Taip“, atsako kryžius.

Išstudijavusi daug versijų J. Latynina jas dalina į dvi skirtingas grupes pagal Jėzaus dieviškumo – žmogiškumo sampratą. Vienas dalykas, kuris jungia visas teologijas, nepriklausomai nuo to, ar Jėzus Dievas, ar žmogus, ar hibridas – jis neprisikėlė ir nemirė. Jis tiesiog pakilo į dangų. Jis buvo paslėptas, kad sugrįžtų. Senuose tekstuose prisikelia tik šachidai, kovojantys Jėzaus pusėje.

Iš to kyla nauji klausimai, į kuriuos ieško atsakymo J. Latynina, knygoje nagrinėjanti ir įvykius po prisikėlimo – apaštalo Pauliaus ir Jėzaus brolio Jokūbo veiklą. Jos tyrimas šia knyga neapsiriboja. Jau rašoma antroji apie krikščionybės sklaidą po Romos imperiją. Galbūt ir lietuvių skaitytojas kada nors galės susipažinti su vertimu, ne tik su mano fragmentišku perpasakojimu.