Jeigu kas nors jose keičiasi – tai tik tada, kai nesikeisti neįmanoma. Pasaulinės bažnyčios apima įvairių šalių ir tradicijų žmones, todėl kiekvieno žingsnio pasekmės yra daug kartų pasvertos ir apgalvotos. Prisiminkime Didžiąją Schizmą – krikščionybės skilimą į stačiatikius ir katalikus 1054 m. Tada abi pusės viena kitai paskelbė anatemas, ir jas atšaukė tik 1965 m.
Nepriklausoma Ukrainos bažnyčia
Konstantinopolio sinodas, įvykęs spalio 9–11 d. Stambule, priėmė sprendimą dėl didžiulės permainos stačiatikių pasaulyje – pradedamas procesas suteikti autokefaliją, t. y. nepriklausomybę, Ukrainos stačiatikių bažnyčiai.
Šiuo metu pasaulyje yra apie 300 milijonų stačiatikių, kuriuos vienija 14 autokefalinių bažnyčių, o Rusijos stačiatikių bažnyčia pripažįsta dar 15-tą – Rusijos stačiatikių bažnyčią užsienyje. Įdomu, jog ši bažnyčia garbina generolą Vlasovą, kariavusį nacių pusėje prieš bolševizmą, kuris Rusijoje laikomas tėvynės išdaviku. Bet noras plėsti savo įtaką stačiatikių pasaulyje Kremliui pasirodė svarbesnis už šią detalę.
Ukraina, tapusi nepriklausoma valstybe 1991 m., nuolat kėlė klausimą, kad Ukrainos stačiatikių bažnyčia irgi taptų nepriklausoma, nes nuo 1686 m. ją valdė Maskvos patriarchatas.
Už šias pastangas Ukrainos cerkvės Maskvos patriarchato valdytojas Filaretas, kilęs iš Donbaso, buvo pašalintas iš pareigų. Tada jis įsteigė Kijevo patriarchatą, kurio patriarchu buvo išrinktas. Maskva paskelbė jam anatemą – kitaip tariant, prakeikė ir atskyrė nuo bažnyčios.
1992 m. buvo įkurta dar viena – Ukrainos autokefalinė bažnyčia, kuri irgi liko nepripažinta. Taigi, iki šių metų spalio 11 d. Ukrainoje veikė trys stačiatikių bažnyčios, tačiau tik viena, priklausanti Maskvos patriarchatui, buvo pripažįstama stačiatikių pasaulyje.
Rusijos agresija vėl iškėlė bažnyčios klausimą. Maskvos patriarchato popai laimino Donbaso separatistus, neparėmė ukrainiečių kovos prieš Rusijos agresiją, atsisakydavo atlikti laidotuvių apeigas žuvusiems Ukrainos kariams.
Priešprieša pasiekė tokį laipsnį, kad popas net atsisakė laidoti mirusį vaiką, nes jis buvo krikštytas Kijevo patriarchato cerkvėje.
Visa tai kėlė didėjantį žmonių pasipiktinimą. Nepripažintų Ukrainos bažnyčių galvos patriarchas Filaretas ir patriarchas Makarijus kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų, kad šis suteiktų autokefaliją Ukrainos bažnyčiai.
Šiuo klausimu balsavo ir Aukščiausioji Rada, kaip piliečių atstovybė, 2018 m. pradžioje savo oficialų prašymą Konstantinopoliui išsiuntė ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.
Maskva stiebėsi virš Konstantinopolio
Maskvos patriarchatas laikėsi pozicijos, kad Kijevas priklauso jam, todėl tik jis gali priimti sprendimą. Tačiau pagal stačiatikių bažnyčią Konstantinopolio patriarchas laikomas „pirmuoju tarp lygių“.
Jis vadinamas Naujosios Romos arkivyskupu ir Visatos patriarchu, kadangi šis terminas jo atsiradimo laikais reiškė Romos imperiją, už kurios yra barbarų kraštai.
Konstantinopolio patriarchatui jau daugiau nei 1600 metų, ir Baltramiejus yra 270-tas valdytojas. Jis yra graikas, gimęs vienoje iš Turkijai priklausančių salų, atlikęs karinę prievolę Turkijos armijoje.
Kai Maskva ėmė ginčyti jo teisę spręsti, kanoninės teisės specialistai išstudijavo klausimą, pakeldami net 900 metų senumo archyvus. Šią studiją finansiškai parėmė Graikijos nacionalinis bankas.
Kijevo Rusia buvo krikštijama 10 a., ir Kijevas po to šešis šimtus metų buvo dvasinis tikėjimo centras.
Tik 1589 m. Konstantinopolio patriarchas leido Maskvos bažnyčiai turėti patriarchą, tačiau liepta per maldas visada minėti Visatos patriarcho vardą. LDK žemėse buvo stačiatikių Kijevo – Lietuvos metropolija su centru Naugarduke.
Kai Konstantinopolį užėmė turkai jis ir tapo Osmanų imperijos sostine Stambulu, Konstantinopilio patriarchas Dionisijus 1686 m. raštu suteikė teisę Maskvai skirti vyskupus į Kijevo metropoliją dėl tuo metu buvusių finansinių priežasčių.
Jau senokai puse lūpų buvo kalbama, jog Rusijos bažnyčia yra peržengusi jai suteiktus įgaliojimus, tačiau dabar atvirai ir oficialiai patvirtinta, jog Dionisijaus raštas nereiškė struktūrinio prijungimo, o Maskvos bažnyčia tiesiog aneksavo kanoninę Visatos patriarcho teritoriją.
Reikalams pakrypus į autokefalijos suteikimą, Maskva pradėjo aiškinti, kad išlikusi Konstantinopolio pirmenybė tėra formalumas, o dėl autokefalijos gali nutarti tik visos bažnyčios vienbalsiai, kai bus sušauktas Visų stačiatikių sinodas. Kadangi Maskvos patriarchatas jau seniai yra įtrauktas į Rusijos valdžios struktūrą ir atlieka propagandos ministerijos vaidmenį, buvo pasinaudota pasaulietine Kremliaus patirtimi, kaip veto pagalba galima žlugdyti nepageidaujamus nutarimus – Rusija tą nuolat daro JT Saugumo Taryboje.
Ne paskutinis vaidmuo teko Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui – juk Konstantinopolio patriarcho rezidencija yra Stambule. Kai Krymo totorių lyderis Mustafa Džemilevas įtikinėjo R.T. Erdoganą palaikyti Ukrainą dėl autokefalijos, šis nustebo, kodėl jiedu, musulmonai, turėtų rūpintis stačiatikių reikalais. M. Džemilevas jam paaiškino, kad kaip musulmonai žiūri į Meką, taip dalis Ukrainos stačiatikių žiūri į Maskvą, o Ukrainos bažnyčiai tapus nepriklausoma tikintieji žiūrės į Stambulą kaip į Meką.
Savo raumenis Maskvos patriarchatas pademonstravo per Konstantinopolio patriarcho sušauktą Visų stačiatikių sinodą, vykusį 2016 m. Kretoje.
Iš pradžių Maskvos patriarchas Kirilas sutiko dalyvauti, o paskui atsisakė. Jį palaikė Serbijos, Bulgarijos, Gruzijos ir Antiochijos (Sirijos) bažnyčios – tos, kurių valstybės labiausiai veikiamos Maskvos. Tačiau net bulgarai dabar atsisakė šaukti Visų stačiatikių sinodą Ukrainos klausimui apsvarstyti, o Gruzija susilaikė nuo bet kokių komentarų, palikdama spręsti Baltramiejui.
„Rusų pasaulio“ piemuo netenka riebiausios avies
Vladimiro Putino agresyvi laikysena kaimynų atžvilgiu remiasi trimis galios svertais – armija, ekonomika ir bažnyčia. Kaip Kremlius įsivaizduoja, kad turėdamas branduolinį ginklą gali išdarinėti, ką panorėjęs, taip Rusijos hierarchai persiėmė tikėjimu, kad jeigu jų bažnyčia yra didžiausia ir turtingiausia stačiatikių pasaulyje, tai jai, o ne kažkokiam istoriniam Konstantinopoliui priklauso teisė spręsti ir vadovauti.
Po Krymo aneksijos V. Putinas su jauduliu balse aiškino, kaip Rusija grįžo į istorinį Kersonesą, nuo kur prasidėjusi krikščionybė Kijevo Rusioje.
Toliau jo planuose buvo Kijevas. Nepavykus karinei operacijai, išliko įtaka per bažnyčią. Net Kijevo švenčiausia vieta Pečorų laura priklauso Maskvos patriarchatui.
Kitas taikinys buvo Konstantinopolis, kad būtų įgyvendinta sena imperialistinė idėja apie Maskvą kaip Trečią Romą, kuri perims estafetę iš Konstantinopolio ir valdys viso pasaulio stačiatikius. Ne veltui šitoje V. Putino puoselėjamoje doktrinoje tiek dėmesio skiriama išskirtiniam rusų dvasingumui, kuris turi legitimizuoti teisę būti religiniu centru.
Rusija dėjo didžiules pastangas, kad sustabdytų Ukrainos siekį, nors pagal kanonų teisę civilinius pertvarkymus turi sekti bažnytiniai pertvarkymai.
Tuo pagrindu autokefalija įkūrus valstybes buvo suteikta, pavyzdžiui, Serbijos ir Rumunijos bažnyčioms. Šią vasarą rusai net bandė papirkti Graikijos bažnyčios hierarchus, kad šie priešintųsi Ukrainos bažnyčios autokefalijai, dėl ko keli Rusijos diplomatai buvo išprašyti iš šalies.
Paskutinis bandymas buvo Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Kirilo vizitas pas Baltramiejų. Į bažnytinę graikų spaudą nutekėjo ištraukos iš jų ilgo pašnekesio stenogramos, iš kurių aiškėja, jog Kirilas bandė įtikinti Visatos patriarchą, jog tokios tautos kaip ukrainiečiai iš tikrųjų nėra, kad niekas nuo Maskvos patriarchato atsiskirti nenori, išskyrus tokius asmeninės naudos ieškančius veikėjus, kaip Filaretas ir P. Porošenka.
Jis prikalbėjo net iki tiek, kad greitai neteisėtos valdžios Kijeve neliks, ir viskas grįš į senas vėžes. Atsakydamas Baltramiejus pareikalavo, kad Kirilas griežtai reaguotų į metropolito Ilariono, atsakingo už Rusijos bažnyčios užsienio ryšius, šią vasarą padarytą aiškią užuominą, esą Baltramiejų papirkęs P. Porošenka.
Dabar šventasis sinodas panaikino anatemas dviejų Ukrainos bažnyčių hierarchams ir taip juos įteisino, kad jie galėtų jungtis į vieningą bažnyčią su norinčiais iš Maskvos patriarchatui priklausančių Ukrainos šventikų, ir tada jai bus suteiktas nepriklausomybės dekretas, vadinamas tomosas
Ukrainoje Maskvos patriarchatas turi apie 12 000 parapijų, Kijevo patriarchatas – 5000 ir autokefalinė bažnyčia – 1000.
Trečdalis Rusijos bažnyčios parapijų yra Ukrainos teritorijoje. Turint omenyje, kad ukrainiečiai daug religingesni už rusus, tai reiškia ir galingo įtakos sverto, ir didžiulių pajamų netekimą. Po Ukrainos autokefalijos Trečios Romos vizija ir kažkokio „rusų pasaulio“ sutelkimas nebetenka pagrindinės atramos.
Ką darys mūsų stačiatikiai?
Lietuvoje stačiatikių bendruomenė nėra didelė, tačiau ji labai sena. Nežiūrint to, kad esame atkūrę nepriklausomą valstybę, ji iki šiol priklauso Maskvos patriarchatui, kuris ją valdo pagal tą patį 1686 m. raštą. Dabar šventasis sinodas tą raštą paskelbė negaliojančiu, atverdamas apsisprendimo kelią ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos stačiatikių bažnyčiai, nes senasis Dionisijaus sprendimas lietė visą tuometinę Kijevo – Lietuvos metropoliją.
Teko girdėti, jog Baltarusijoje tarp aukštų šventikų jau kyla minčių dėl autokefalijos. Stebėkime, kaip elgsis Lietuvos stačiatikių bažnyčia.
Ar jie apsimes, kad nieko neįvyko ir tuo pačiu nusigręš nuo Konstantinopolio patriarcho, izoliuodamiesi nuo pasaulio stačiatikių drauge su Maskva, ar pasinaudos istorine galimybe ir tvarkysis pagal kanonų teisę kaip nepriklausomos valstybės bažnyčia, o ne Kremliaus politikos vykdytojai?