Ramūnas Bogdanas. Kuo atsakys Izraelis Iranui?

Pirmą kartą įvyko tai, ko buvo ilgai su nerimu laukta Izraelyje: Irano raketos ir dronai atakavo iš savo teritorijos. Iki šiol iraniečiai naudojo savo išlaikomas grupuotes puolimams, o pati valstybė apsiribodavo grasinimais. Tačiau žydams visada buvo aišku, kad į juos iš Libano leidžiamos „Hezbollah“ raketos yra Irano, ir pati grupuotė yra sukurta ir globojama Islamo revoliucijos sargybinių – elitinės ajatolų kariuomenės. Bet tiesioginis smūgis neprisidengiant tarpininkais – pirmasis. Pasirinktas pirmasis žydų šabo vakaras po balandžio 9 d. pasibaigusio musulmonų Ramadano.

Oro smūgis Damaske

Iranas ne visada buvo priešiškas Izraeliui. Santykiai išliko normalūs iki 1979 m., kai per revoliuciją iraniečiai nuvertė šachą ir mulos įkūrė Islamo respubliką. Pasak valdančiųjų, Izraelis neturi teisės egzistuoti. Dabar oficialiai žodis Izraelis yra nevartojamas, sakoma „sionistinis darinys“. Iranas yra deklaravęs, kad siekia nušluoti Izraelį į jūrą. Šis tikslas turi anglišką šūkį, kurį mėgsta kartoti propalestinietiški naivuoliai Vakaruose, net nesuprasdami tų žodžių prasmės: „From the river to the sea, Palestine will be free“. Kitaip tariant, visi žydai – į jūrą, ir laisvose nuo jų žemėse klestės islamas.

Iranas užaugino Izraelio pašonėje teroristinę šiitų grupuotę „Hezbollah“, remia Gazos „Hamas“, padėjo atsilaikyti Bašaro Asado režimui Sirijoje, aprūpina ginklais Jemeno hučius, kurie dabar grasina tarptautinei laivybai Raudonojoje jūroje ir Adeno įlankoje.

Izraeliui kariaujant prieš „Hamas“ pietuose, iš šiaurės nuolat grasina daug didesnė „Hezbollah“ armija, kol kas apsiribojanti nedideliais išpuoliais. Per pusę metų (nuo žudynių spalio 7 d.) Izraelis smogė atgal 3000 kartų, bet tai nedaug sumažino priešo pajėgumą.

Balandžio 1 d. Sirijoje, Irano konsulate Damaske, vyko aukšto lygio pasitarimas, kuriame dalyvavo du Islamo revoliucijos sargybinių „Qud“ pajėgų generolai. Penkių aukštų pastatą šešiomis raketomis sulygino su žeme Izraelio „F-35“ – patys naujausi JAV gamybos penktos kartos naikintuvai, kurių net pačios JAV nėra išbandžiusios karo sąlygomis.

Vienas iš žuvusių Irano generolų Mohammadas Reza Zahedis buvo atsakingas už visą antiizraelietišką veiklą Sirijoje, Libane ir palestiniečių gyvenamose teritorijose. Jis buvo vienintelis ne libanietis „Hezbollah“ Šuros taryboje – vadovaujančiame aštuonių asmenų organe.

Neteisūs tie, kurie teigia, jog Izraelis šiuo išpuoliu iššaukė keršto akciją. Jau pusę metų Irano palaikomos grupuotės šaudo raketomis į Izraelį tai iš Jemeno, tai iš Irako, tai iš Libano ar Sirijos. Generolas buvo karinis taikinys, atvykęs į Siriją tikrai ne kviesti taikai.

Kas padrąsino Iraną

Laikraštis „Times of Israel“ rašo, kad Vašingtonas apie planuojamą keršto ataką žinojo prieš dešimt dienų, tačiau nesitikėjo tokio masto. Nėra abejonių, kad paruošti daugiau kaip 300 valdomų ginklų tolimam smūgiui yra daug laiko reikalaujantis darbas. Izraelis seniai pasirengęs tiesioginei konfrontacijai su Iranu. Pagal nuolat atnaujinamus Izraelio karinius planus, kilus karui Iranas būtų nepaliaujamai atakuojamas iš oro dvi savaites, kasdien smūgiuojant apie 3000 kartų, kad būtų suvarytas atgal į XIX amžių. Nėra abejonių, kad mulos žino Izraelio pajėgumus, todėl Teheranas dabar skelbia tikslus pasiekęs ir tolesnės eskalacijos nesiekiantis.

Kai JAV prie prezidento Donaldo Trumpo 2020 m. dronu sunaikino Islamo revoliucijos sargybinių elitinių pajėgų „Qud“ vadą Qasemą Suleimanį, itin populiarų ir įtakingą generolą, Iranas grasino baisiu kerštu, o realiai atsakė paleisdamas 15 balistinių raketų į JAV bazes Irake, kurios didelės žalos nepadarė.

Kai Baltuosiuose rūmuose įsikūrė Joe Bidenas, jis atgaivino Baracko Obamos pradėtą santykių su Iranu liniją. B. Obama žadėjo panaikinti sankcijas Iranui, jei šis 15 metų suspenduos savo branduolines programas. Izraelis tikino, jog tai – tik problemos nukėlimas. Be to, JAV nekėlė reikalavimų raketų gamybai, o būtent jos yra branduolinio užtaiso nešėjos.

J. Bidenas kaip geros valios ženklą atšaukė dalį sankcijų Iranui, kurias vėl buvo įvedęs D. Trumpas. Teherano ajatolos tai suprato kaip JAV prezidento silpnumo ženklą. Be to, J. Bidenas išbraukė Jemeno hučius iš teroristinių organizacijų sąrašo, taip palengvindamas jiems ginklų įsigijimą. Sirijoje JAV irgi nustojo rodyti buvusį ryžtą.

Pastaruoju metu vis labiau stiprėjo balsai iš Vašingtono, raginantys Izraelį nutraukti ugnį, derėtis, skelbti paliaubas. Pasaulio viešoji nuomonė ėmė pamiršti spalio 7 d., ir Izraelis vis dažniau imtas vaizduoti nepalankioje šviesoje kaip agresorius.

Tokiomis sąlygomis, kai pagrindiniai sąjungininkai pusiau nusigręžę, Teherane kilo pagunda surengti didesnį atsaką ir parodyti, kokie jie galingi. Reikia pasakyti, jog tai nebuvo smūgis iš visų jėgų. Visų pirma, atakuoti tik kariniai objektai. Netaikyta į miestus, kur būtų daug aukų.

Bet reikia pastebėti, kad vienas iš Irano taikinių buvo Izraelio branduolinis centras, ir tai laikoma ypatinga grėsme Izraelio nacionaliniam saugumui.

Antra, į puolimą Iranas neįtraukė „Hezbollah“, kuri savo arsenale turi apie 150 tūkst. įvairių raketų Izraelio pašonėje. Trečia, Iranas galėjo paleisti kelis kartus daugiau dronų ir raketų, kad jie pralaužtų oro gynybą.

Galimo karo ypatumai

Po 1979 m. įkurtai Irano Islamo respublikai įvestos sankcijos neleido Iranui atnaujinti daugelio ginkluotės rūšių. Jų aviacija yra dar iš šacho laikų, šarvuota technika irgi pusės amžiaus senumo. Nors kariuomenėje tarnauja 580 tūkst. karių, atstumas tarp Jeruzalės ir Teherano yra daugiau kaip 1500 km ir tiesioginis sausumos pajėgų susidūrimas logistiškai labai sudėtingas.

Tačiau Iranas turi stiprią raketų pramonę ir yra jų pasigaminęs visų tipų. Be to, vystoma dronų gamyba. Jų užtenka aprūpinti Rusiją karui prieš Ukrainą. Pagalba rusams yra naudinga keliais aspektais. Dronai ir kiti ginklai yra ne už ačiū, bet už tvirtą valiutą ir už pagalbą branduolinėms programoms. Be to, kuo labiau liepsnoja Ukraina, tuo labiau į ją atitraukiamas JAV dėmesys nuo Irano veiksmų Vidurio Rytuose, kur jie siekia įsitvirtinti kaip regioninė galia.

Artimuosiuose Rytuose gerbiamas tik tas, kuris parodo jėgą. Tą dabar daro Izraelis Gazoje. Po iraniečių oro antpuolio premjeras Benjaminas Netanyahu pasakė turįs principą, kurio laikysis: „Kas mums sukelia skausmą, tam mes sukelsime skausmą atsakydami.“

Kaip jau minėta, geografija atmeta sausumos kariuomenių susidūrimą. Raketoms, dronams ir lėktuvams tiesiausias kelias iš Izraelio į Iraną eina per Jordaniją, Siriją, Iraką ir Saudo Arabiją. Iš Jordanijos ir Saudo Arabijos reikėtų gauti sutikimą prieš atakuojant; Sirijoje stovi rusų oro gynyba ir galima tiesioginė konfrontacija su rusais, o B. Netanyahu visą laiką stengėsi išlaikyti kuo geresnius santykius su Vladimiru Putinu; Irake yra amerikiečių, kurie irgi galėtų numušti prieš jų valią paleistas raketas, saugodami regioną nuo karo eskalacijos.

Kitas variantas yra antpuolis iš Indijos vandenų. Izraelis turi penkis vokiečių gamybos povandeninius laivus, ginkluotus raketomis, kurie galėtų atakuoti Iraną tiesiai nuo jo pakrantės iš tarptautinių vandenų. Tačiau laivų ugnies pajėgumai yra riboti.

Izraelis – jau laimėtojas

Antpuolio sumanytojai nenumatė vieno dalyko – kad jie daro didelę paslaugą Izraeliui. Per vieną naktį Izraelis iš agresoriaus vėl virto auka.

Antra, veiksmais pasitvirtino sąjungininkų solidarumas: dalį raketų ir dronų sunaikino JAV pajėgos, talkino Didžioji Britanija ir Prancūzija, prisidėjo Saudo Arabija ir Egiptas, o Jordanija ne tik numušė kelis dronus bei raketas, bet ir leido Izraelio naikintuvams įskristi į savo erdvę ir ten medžioti Irano raketas.

Akivaizdus Izraelio laimėjimas yra apginta oro erdvė, nes tai paliudijo, kad ši valstybė yra kietas riešutėlis bet kokiam agresoriui.

Dar vienas akivaizdus Izraelio laimėjimas yra apginta oro erdvė, nes tai paliudijo, kad ši valstybė yra kietas riešutėlis bet kokiam agresoriui.

Didžiausia pagunda, dabar atsiradusi Izraeliui – tai pretekstas sunaikinti Irano branduolinius kompleksus ir pašalinti galimybę sukurti branduolinį ginklą. Šiuo metu Iranas yra netoli šio tikslo, bet per daug neskuba, nenorėdamas sulaukti itin griežtos Vakarų reakcijos. Jei Izraelis pultų ir visko nesunaikintų – o tai nelengva, nes branduoliniai centrai yra paslėpti giliai po žeme, – Iranas įgytų pasiteisinimą kuo skubiau pasigaminti atominį ginklą.

Ne toks jautrus taikinys būtų Irano dronų gamyklos, o tai jau gera žinia Ukrainai ir liūdesys Rusijai, kuri naudoja prieš Ukrainą tūkstančius iš Irano atsigabentų dronų.

Apskritai Ukrainai situacija yra palanki, nes labai aiškiai į vieną gretą atsistojo Iranas su Rusija kaip šalys agresorės, o Izraelis su Ukraina – kaip šalys, kurias agresorės puola iš oro. JAV buvo per daug susitelkusios į Irano branduolinio ginklo grėsmę ir išleido iš akių destrukcinį Irano vaidmenį Vidurio Rytuose. Balandžio 13 d. ataka yra patvirtinimas Vašingtonui, kad B. Obamos planas dėl Irano prie gero neprives, o Izraelis savo perspėjimais buvo toks pat teisus, kaip Lietuva buvo teisi perspėjimais dėl Rusijos agresyvumo.

Izraelis turi daug atsako variantų. Vienas iš jų būtų nusileisti Vašingtonui ir nesmogti atgal Iranui, tačiau mainais užčiaupti JAV kritiką ir pribaigti „Hamas“ Rafache.

Dabar Izraelio karo kabinetas turi pasverti visus už ir prieš, kad maksimaliai išnaudotų susidariusią situaciją.