Ramūnas Bogdanas. Nežinoma detalė apie Jacques Chiracą ir Lietuvą

Perskaičius apie buvusio Prancūzijos prezidento Jacques Chiraco mirtį, prisiminiau vieną seną su juo ir Lietuva susijusį įvykį, nutikusį Paryžiuje prieš 28 metus.

Ėjo pirmieji diplomatinių ryšių atkūrimo mėnesiai. Ankstyvas 1991 m. ruduo. Tik ką, rugpjūčio gale, žlugo pučas Maskvoje. Nors Michailas Gorbačiovas grįžo savąjį TSRS prezidento postą, pirmuoju smuiku jau griežė Rusijos Federacijos vadovas Borisas Jelcinas.

Pučas tapo paskutiniu postūmiu Vakarams atkurti ryšius su Baltijos valstybėmis pilna apimtimi. Ledlaužis buvo Islandija, o tada kvietimai pasipylė kaip iš gausybės rago: Norvegija, Danija, Vokietija...

Ambasadorius Vilniuje

Rugpjūčio pabaigoje į Vilnių su oficialiu vizitu atvyko Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roland Dumas. Jo apsilankymas buvo itin svarbus kaip ženklas Maskvai, jog mūsų nepriklausomybei svarbią reikšmę teikia didžiosios Europos valstybės. Uždarame pokalbyje su Vytautu Landsbergiu, kuriame teko dalyvauti, R. Dumas pasakė norįs kuo greičiau atsiųsti ambasadorių ir paminėjo pavardę – Philippe de Suremainas.

Žinojome šį žmogų iš Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos kaip palankų Lietuvai ir kuruojantį mūsų regiono klausimus. Iki tol nekart teko su juo susitikti Paryžiuje, o vėliau artimai bendravome Vilniuje.

Tada reikalus sprendėme žaibiškai. Užsienio diplomatų atsiradimas Vilniuje buvo pats patikimiausias saugumo skydas.

Lietuva - jau nepriklausoma valstybė, o už penkių minučių važiavimo nuo Aukščiausiosios Tarybos veikė sovietinė karinė bazė Šiaurės miestelyje, pilna ginkluotų kareivių.

Maskvoje tebetvyrojo įtampa. Niekas nežinojo, kokį įsakymą kareiviai Vilniuje gali gauti bet kuriuo momentu, ir ko jie klausys: ar mūsų sąjungininko B. Jelcino, ar Sovietų Sąjungos gelbėtojo M. Gorbačiovo.

Ph. de Suremainas įteikė savo kredencialus jau rugsėjo viduryje ir išvyko namo susiruošti gyvenimui Lietuvoje.

O mane prancūzai pakvietė rugsėjo antroje pusėje į trumpą stažuotę Paryžiuje. Buvau Aukščiausiosios Tarybos pirmininko patarėjas užsienio politikai, ir mane norėjo supažindinti, kaip sąveikauja Prancūzijos valdžios institucijos užsienio politikos srityje.

„Lozoraičio“ pasas ant sovietų sienos

Nusprendžiau, kad negaliu vykti su sovietiniu pasu, nes esu pripažintos valstybės diplomatas. Dar 1990 m. lankantis Vašingtone Stasys Lozoraitis man buvo išdavęs prieškarinį Lietuvos pasą.

Skristi reikėjo per Maskvą, ir vizą turėjo išduoti Prancūzijos ambasada Maskvoje. Pasitarusi su Paryžiumi, įklijavo vizą į senąjį pasą – juk atkūrėme santykius ir viskas galioja kaip iki okupacijos.
Sovietų pasieniečiui Šeremetjevo oro uoste net akys ant kaktos iššoko, kai pateikiau dokumentą išvykimui. Atbėgo viršininkai, sulaikė reisą.

Jie kažkur skambinosi, paskui man sakė niekaip negalintys dėti antspaudo į senąjį pasą. Radome kompromisą: išvykimą pažymėjo sovietiniame pase, o vizą, arba teisę išvykti, pripažino lietuviškame.

Tuo pačiu reisu į Paryžių skrido Borisas Grebenščikovas ir grupė „Akvariumas“. Kartu praeidinėjome pasų kontrolę Charles de Gaulle oro uostę. Kai jie pamatė, ką pateikinėju, suprato, kodėl lėktuvas laukė manęs. „Jūs, lietuviai, pavarote!“ susižavėjęs pasakė Borisas. O prancūzų pasienietis be jokių delsimų įdėjo spaudą, ir aš perėjau sieną.

Kelnės kaip trofėjus

Paryžiuje prieš karą Lietuvos ambasada turėjo gražius rūmus. Po krašto okupacijos prancūzų parėdymu teko išsikraustyti, nors mūsų diplomatus į renginius tebekviesdavo.

Emigrantai pasakojo, kad kartą per priėmimą Petro Klimo žmona atpažino vyro kelnes, paliktas ambasadoje per iškraustymą. Mat ant kelnių buvo žymus patamsėjimas nuo lygintuvo, kurį per ilgai toje vietoje laikė užsikalbėjusi lygintoja. Dabar tomis kelnėmis mūvėjo Sovietų Sąjungos ambasadorius.

Dėl ambasados pastato vyko teisinis ginčas su Prancūzijos valdžia. Mūsų rūmuose, ant kurių tebelikęs skydas su Vytimi, šeimininkavo Maskva, o prancūzai nežinojo, kaip jiems sukti uodegą.

Klausimai buvo teisiniai, apie senas sutartis, nuosavybės dokumentus, ir tuo užsiėmė kolega patarėjas teisės klausimams Šarūnas Adomavičius, kuriam labai talkino keli Prancūzijos deputatai respublikonai. Jautėsi, kad sprendimas dėl ambasados rūmų užtruks (jis baigėsi tuo, kad Prancūzija išmokėjo Lietuvai kompensaciją už prarastą nuosavybę, o už ją Lietuva nusipirko naujas patalpas).

Skambutis

Paryžiuje mane daugiausiai globojo Rene Roudaut iš užsienio reikalų ministerijos, vėliau tapęs ambasadoriumi Šveicarijoje, Vengrijoje. Iš jo pirmą kartą išgirdau idėją, jog Lietuvai vertėtų įsivesti valiutų valdybos modelį. Nieko apie tai neišmaniau, bet mintį parvežiau. Matyt, buvo ir daugiau tą patį patariančių, todėl litas greitai buvo susietas su JAV doleriu.

Ginčas dėl ambasados vyko vangiai, nes nesimatė abiems pusėms priimtinos išeities, tačiau ją privalėjome rasti. Visi asmenys, dalyvaujantys besimezgančiuose Lietuvos ir Prancūzijos santykiuose, apie tai žinojo.

Per daug nenustebau, kai vieną rytą man paskambino Rene ir pasakė turįs naujienų dėl ambasados. Detalių neaiškina. Yra pasiūlymas, ir manęs atvažiuos į viešbutį.

Jacques Chiracas tuo metu jau 14 metus ėjo Paryžiaus mero pareigas. Jis buvo respublikonas, o prezidentas Francois Mitterrandas – socialistas. Prezidentas darė labai įžvalgaus žmogaus įspūdį, bet nuo jo skvarbaus šalto žvilgsnio atrodė, kad sėdi prieš smauglį, kuris sprendžia, ką su tavimi daryti.

O meras buvo labai šiltas, gestikuliuojantis, šmaikštus žmogus. Kaip tik tada Paryžiuje aptarinėjo, kad jis pasirodęs teatre su nauja simpatija, ir spėliojo, ar su ankstesne jau baigta. Nors buvo vedęs dviejų dukrų tėvas, paryžiečiai į jo romanus žiūrėjo atlaidžiai. J. Chiracas puikiai tvarkė miestą, ir jį mylėjo. Meru jis išbuvo net 18 metų.

Mero sprendimas yra – išrink

Taigi, atvažiuoja manęs paimti automobiliu Rene ir nepažįstama moteris. Rene pristato, jog ji yra merijos atstovė, o pakeliui abudu išdėsto, kad meras nusprendė laikinai skirti tris patalpas Baltijos šalių ambasadoms.

Kadangi Lietuva buvo viso virsmo ir išsivadavimo lokomotyvas, ir dar aš esu Paryžiuje, turime rinktis pirmieji. Jokios nuomos, viskas dovanai.

Aš dėkoju ir aiškinuosi, ar taip nebandoma uždaryti temą dėl okupuotų rūmų. Abu mane patikina, kad čia laikinai, iki išspręsime reikalą dėl savo nuosavybės. Ši parama – nuo mero, ne nuo centrinės valdžios.

Sustojome Monmartro bulvare prie didelio senovinio namo. Plati akmeninė laiptinė, aukštos lubos. Ir trys dideli butai toje pat laiptinėje. Tik ką suremontuoti, švarūs, šviesūs.

Mūsų žingsniai aidėjo tuščiose patalpose, kol apėjau kelis ratus iš vieno buto į kitą, ir vėl atgal, patikrinau, kokie vaizdai pro langą, kur mažiau triukšminga. Išrinkau patį didžiausią – juk mes ir esame didžiausi tarp trijų.

Atsisveikinant merijos atstovė dar kartą pasitikslino, ar nepakeičiau nuomonės. Pasakiau, kad tebūnie kaip kalbėjome, ir ji linktelėjo supratimo ženklan.

Išlipus Rene pakvietė į barą po taurelę mūsų mėgstamo kalvadoso tokia proga. Galbūt dalyvavo ir į Vilnių besiruošiantis ambasadorius Ph. de Suremainas, bet nebeprisimenu. Paskui nuėjome į ministeriją, iš kur galėjau paskambinti į Vilnių V. Landsbergiui ir pranešti gerą naujieną.

Nežinau, kas padarė įtaką draugiškam J. Chiraco žingsniui, bet jo asmeninis sprendimas buvo lemiamas.

Galbūt užtarė partiečiai iš Nacionalinės Asamblėjos, galbūt paveikė šiltas susitikimas su Vytautu Landsbergiu per ankstesnį vizitą, galbūt Prancūzijos užsienio reikalų ministerija paprašė padėti nepatogioje prieš Lietuvą situacijoje. O gal viskas po truputį.

Bet faktas, kad būtent J. Chiracas yra žmogus, kurio dėka po kelių mėnesių, gruodžio 6 d. buvo oficialiai atidaryta Lietuvos ambasada erdviose patalpose, priklausančiose Paryžiaus merijai.

Ten dešimt metų dirbo mūsų diplomatai, iki persikėlė į naujas ambasadą, įsigytą už kompensaciją. Klausimas dėl prarastos Paryžiuje Lietuvos nuosavybės buvo išspręstas tik 2001 m., kada J. Chiracas, jau kaip Prancūzijos prezidentas, atvyko vizito į Lietuvą.