R.Bogdanas. Raudonos nosys, „Auksiniai svogūnai“ ir visuotinė rinkimų teisė

Žmonės lengviausiai atsisveikina su praeitimi juokdamiesi. Juokas ne tik išreiškia džiaugsmą, bet ir skandina į užmarštį tai, ko atsikratome. Todėl žmonės jautrūs pajuokai – nuo jos vieni tarsi išnyksta, o kiti – sumažėja.

Kad visuomenė nesustabarėtų pasiskirsčiusi į didelius ir mažus, nuo seniausių laikų visuotinio juoko šuorai trumpam permaišydavo viršūnes su apačiomis, duodami atokvėpį nuo kasdienių įsipareigojimų. Su tokiom galiom viešas juokas yra rimtas įrankis jį valdančio rankose. Jis gali ir gydyti, ir pribaigti.

Nelygu ką vadinsime liga. Jei ligoti visi, kurie mąsto kitaip, tada juoku bandoma juos naikinti. Jei ligota yra pupa, siekianti dangaus, juokas padės jai atsikvošėti dar nenulūžus. Juokas toks skvarbus, kad gali suvirpinti įsitaisiusį net aukščiausiame kalne ir pažadinti gulintį pačiame juodžiausiame dugne. Juokas piktose lūpose ne mažiau pavojingas, nei degtukai vaiko rankose.
Nežinau, ar apskritai iki mūsų dienų buvo kada toks laikas Lietuvoje, kai galėjai nebaudžiamas pasijuokti iš valdžios. Sovietmečiu pašaipos valdžios atžvilgiu turėjo būti jos pačios aprobuotos, antraip – vargas ir liūdesys. Tapę nepriklausomais, susidūrėme su nauju fenomenu: savo pačių rinkta valdžia. Ir niekas nežinojo, kaip su ja reikia elgtis. Ji pati irgi nežinojo, kaip turi bendrauti ir kokių manierų laikytis. Kad būtų aiškiau, žmonės per rinkimus susigrąžino buvusius: vis ponas, nors ir buvęs. 

Laimei, nenusivažiavome tiek, kiek Rusija, atkūrusi faktiškai vienpartinę sistemą ir apvainikavusi ją sugrąžintu sovietiniu himnu. Mums užteko parako demokratijos pamatą sudarančiai daugiapartinei sistemai suformuoti; gera ji ar bloga – kitas klausimas. 

Turime tai, ką ir kiekviena valstybė: dalis piliečių tvarko valstybę, o kita dalis, kuri yra žymiai didesnė, gyvena džiaugdamiesi arba springdami pirmųjų potvarkiais. Kadangi esame demokratinė šalis, piliečiai turi teisę per rinkimus išmesti tuos, kurie nesugeba valdyti, ir pasirinkti kitus. Per dvidešimt metų sunkiai sekasi atsikratyti tikėjimo stebuklais. Naiviai renkami pažadukai, o valdžia nepaliaujamai keiksnojama. Matyt, malonu keikti, kai niekas į sprandą už tai nebeduoda. Net į Seimą pakliuvęs Antanas Nedzinskas sunkiai gali patikėti, kad seimūnai - ne šventos karvės, kaip pats sako, ir tikrinasi pirštų kombinacijomis, lyg mokyklos suole tikrintų naujo mokytojo pakantumą.

Pati „Auksinių svogūnų“ idėja yra daugiau nei pasitikrinimas, kiek galima. Ribų nėra, jei patys jų nenusistatysime. Atrodytų, kas geriau už beribę laisvę, tačiau jei be ribų, tai į abi puses be jų: rinkėjai - nebesijaučia gyveną savo valstybėje, valdžia nebesuvokia savo tiesioginės pareigos rūpintis krašto gerove. Kuo mažesnis skaičius žmonių atliks savo prievoles, tuo labiau skurs šalis. Lietuvoje tas skaičius balansuoja ant išnykimo ribos, todėl ir kapstomės nuo skandalo iki skandalo.
Kaip visi žino, juokas yra galingas, ir „Auksinio svogūno“ nominacija galėjo tapti rimtu įspėjančiu signalu ją gavusiam politikui. Lyg laidotuvių orkestro repeticija. Tačiau melodija linksma, nesugniuždanti, nuskambanti Melagių dieną, kada ištrinamos ribos tarp melo ir tiesos, kada per kvailybę prabyla slepiama išmintis ir visi žodžiai įgauna papildomas prasmes.

Idėja linksmai apdovanoti politikus už jų juokingas nesąmones kilo „dviratininkams“. Patys pirmieji „Svogūnai“ dar nebuvo TV projektas, juos įteikė gana kamerinėje aplinkoje „Geležinio vilko“ restorane prie Lukiškių. Nominacijos metai po metų populiarėjo. Bet atėjo skyrybų metas. Pagal vieno iš „dviratininkų“ pasakojimą, „Svogūnų“ kūrėjai Haroldas Mackevičius, Gintaras Ruplėnas, Vytautas Šerėnas ir Arūnas Valinskas 2002 rugpjūčio 20 d. surengė pasitarimą Gintaro Ruplėno namuose, kaip toliau plėtoti šią idėją ir nutarė sprendimus atidėti iki naujų metų. Tačiau naktį vienas dalyvių tyliai sau nusprendė: „Jei būsiu tik vienas iš keturių, tada nu nafik“. Jau kitą dieną jis nuskuodė į patentų biurą ir „Svogūnus“ privatizavo. Paraiška užregistruota 2002 rugpjūčio 21 d. Matyt, jautėsi gudresnis už kitus. Vėliau jis trumpam buvo tapęs „vienu iš trijų“. 

Kada rinkėjai balsais nuklojo kelią Arūnui Valinskui su žmona ir kompanija į Seimą, jau turėjome valdžią, savo abejingumu ir savanaudiškumu užsitarnavusią ne kokią šlovę. O praskiestas dekalogu nešinais naujokais Seimas įgavo dar ryškesnį balagano įvaizdį. Rimtai dirbančių nesimato per nuogus torsus ir šventines peteliškes. Rinkėjui vaizdžiai kalama į galvą, kad įstatymų priėmimas – tai ne darbas, o tik balsavimo mygtuko paspaudimas. Kam Ingai Valinskienei žinoti apie interpeliaciją Seime, jei svarbiau yra nevėluoti į repeticiją? Dauguma rinkėjų net nesusimąsto, kad Seimas yra darbovietė, apie kurią sukasi šalies gyvenimas, nes mūsų respublika – parlamentinė. Seimas irgi taip negalvoja, nes nieko prieš posėdžių pravaikštas neturi.

Šiemet, rinkiminiais metais, politikams labiausiai rūpi įstrigti rinkėjų atmintyje. Juk dauguma programų neskaito, o renka tą, kuriuo pasitiki ar bent jau atpažįsta. FNTT skandalas buvo gera proga pasirodyti, tačiau rizikinga. A.Valinskas tik prabėgdamas iš „Raudonų nosių“ iššovė į Seimo pirmininkę (o kam užėmė mano vietą?) ir nėrė visa galva rengtis „Svogūnams“. Bet dar spėjo sublizgėti kaip LiC partijos pirmininko pavaduotojas, kuris nežino, kas yra buvę ministrais nuo liberalcentristų. Išties, negalima iš žmogaus reikalauti neįmanomo – juk tiek rūpesčių sustyguoti paradą.

Taip, „Auksiniai svogūnai“ yra paversti paradu, ir patekti į jį dauguma politikų laiko garbe, o ne gėda. Atrodo, gėdos sąvokos be aiškinamojo žodyno greitai niekas nebesupras. Jaunoje lietuviškoje demokratijoje lipdomas išdarkytas tautos ir valdžios santykis, kuris valstybę verčia draiskalais. Pernai per „Svogūnus“ A.Valinskas sukėlė žiūrovų ovacijas, sumetęs, kad Andrius Kubilius taip nuvarė Lietuvą, kad net velnias blaivas negali į ją žiūrėti. O publika - ne iš prastųjų, ne iš skurstančių, tik jiems smagiau pasityčioti, nei pagalvoti apie kažkokios ekonomikos augimą ir apie nuobodžius suvaldytus finansus. Neveža.

Tačiau veža estafetę perėmęs Merūnas Vitulskis, kuris šiemet šliaužiojo po Klaipėdos sceną bandydamas suniekinti premjerą ne tik žodžiais, bet ir kaklaraiščiu ant galvos. Man tai įstabiai priminė Kremliaus technologijas: kaip jie, Rusijai užpuolus Gruziją 2008 m., kur tik įmanoma kišo mintį, jog iš baimės prezidentas Michailas Saakašvilis kaklaraištį į burną susikišo – ir tada jau klausimas apie agresiją prieš kitą valstybę dedamas į šoną ir visi kvatojasi už pilvų susiėmę. Besijuokiantys iš Merūno pašiepiamo premjero pensininkai ar mokytojai galėtų pagalvoti, kad jei ne griežta finansinė vyriausybės politika per krizę, jų pilvai būtų gerokai susitraukę per šiuos metus. Kovo mėnesį vykusi savaitė prieš patyčias buvo skirta vaikams auklėti.

Kantriai peržiūrėjau visus šių metų „Svogūnus“. Inkrustuotus keiksmažodžiais ar kitais nevartotinais žodžiais. Jei dainininkas juokiasi iš Romanovo nusikalbėjimų, pats priedainyje be perstojo „bleksėdamas“, tai jis atsiduria vienoje gretoje su personažu. Po Žilvino Žvagulio kitas dainorėlis linksmai traukia „job...tararai“, o Uspaskichas su Bunke prideda: „fignia“. Galiausiai pasirodo nominantė, kuri mėgsta demonstruoti prisegamas kojines ir vadina save burleskos šokėja. „Lapai - papai! Seksova – lova!“ traukia ji scenoje. Pasirodo, užtenka viešai pasirodyti su apatiniais ir užsimanyti ketveriems metams į Seimą – ir tu jau tarp nominuojamų politikų. Tai jau nebe košė, o kai kas blogiau. Vedėjas Nr.2 alpsta: „Tokio lygio moteris!“

Gal tai ironiška, bet ar taip pat ironiškai jis vadino finansų ministrę „panele“, ar tai tiesiog išsiauklėjimo stoka? Prancūzai sako, kad vyresnės nei 18 m. moterys yra „madam“. Ponia Šimonytė turėjo garbės balagane nedalyvauti. Kaip ir Vitas Vasiliauskas – „Lietuvos banko“ valdytojas, nutvėręs už rankos dabar besislapstančius du „Snoro“ savininkus aferistus, nutraukęs jų neskaidrią veiklą ir išgelbėjęs Lietuvos finansus nuo dar didesnių nemalonumų netolimoje ateityje. Kadangi Valinskui oi kaip nepatinka prezidentė, o Vasiliauskas vadovavo jos rinkimų štabui, įvairuota ir jam per skausmingą liaudžiai temą – per didelius atlyginimus užsieniečiams.
Vincas Babilius gauna nominaciją už padarytą avariją. Tautai parodoma, kad pamaloninami savi. Nuo scenos jis vadinamas „drąsiu vyru“. Žmogus pabėgęs iš įvykio vietos ir pasislėpęs ligoninėje. Tikras beprotnamis.

Dar parodoma, kad kuo šviežesnis įvykis, tuo jis geresnis. Pasenę 36 Petro Gražulio visureigio pražangos ir negarbingas išsisukinėjimas yra niekai, palyginus su dar karštu V. Babiliumi, kurį, grįžusį į vietą, puola sveikinti sėdintys už nugaros. Laimingas nominantas juos apdovanoja plačia nuoširdžia šypsena. Jau nieko nebesuprantu: įvardintas gėdingiausio poelgio herojus Lietuvoje turi būti aplinkinių pagarbintas? Aš maniau, kad jis turėtų parausti. Bet ne nuo brendžiuko. Jis sunkiai serga, negali. Dabar žinokime – kai gėdos nėra, raustama tik nuo brendžiuko. O be gėdos reiškia ir be atsakomybės. Be atsakomybės karpiai gali išgaišti tvenkiniuose, bet žmonės gajesni.
Šventė, kur desertas suplaktas į vieną su sriuba, pasiekia kulminaciją, kai A.Valinskas pats save apdovanoja „už svarbiausią kadencijos įvykį“. Pasirodo, jis pasirūpinęs uždrausti Seime alkoholinius gėrimus. Lieka nebeaišku, ar tai gėdingas ir nederamas politikui poelgis, ar renginio finale skelbiama, kad visi žiūrovai išdurti, o nominacijos paskirtos už teisingus darbus šalies labui – juk balandžio 1-oji. 

Matyt, išvydęs pasimetimą žiūrovų veiduose, laimėtojas dar šliūkšteli paplavų ant savo bendradarbių Seime: „Geriau būtų gėrę“. Taigi, blogai, kad uždraudė, už tai ir „Svogūną“ gavo. Publika su palengvėjimu atsidūsta. Visi blogi. Geras tas, kuris „kazačioką“ pašoka ir tas, kurio žmona su triko. Reitingai trykšta aukštyn. Taip renkami balsai visuotiniams Seimo rinkimams.

Žiūrovai patenkinti skirstosi, susimokėję UAB „Valius“ už politinę agitaciją. Seimūnai šoko, dainavo ir vedė renginį nemokamai, nors ir šiuo klausimu kažką Seimo Etikos komisija yra pasakiusi. Bet ar kam rūpi! Svarbu, kad bajerių gerai pavarė, ir tokių suprantamų.