Regina Statkuvienė. Būti moterimi tampa nesaugu

Kai prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje įsisiūbavo mada garsiai vardyti tokias problemas, kaip smurtas ar patyčios, „Delfi“ portale rašiau apie tai, kad gimti vyru Lietuvoje nebenorėčiau.

Vykstantys procesai man neatrodė kaip lyčių lygybės skatinimas, bet kaip lyčių karų kurstymas, kur vyrai yra potencialūs „blogiečiai“, smurtautojai, o moterys – aukos.

Per tuos metus situacija keitėsi, tačiau retorika apie kovą „už“ ar kovą „prieš“ liko ta pati.

Kova už moterų teises, kova prieš smurtą...

Ne veltui sakoma, matyt, kad gerais norais dažnai būna kelias į pragarą grįstas.

Štai šios savaitės dvi aktualijos apie moteris.

Kai Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška vidaus reikalų ministrę dėl neišsiųstos informacijos apie audrą bei prasto jos padarinių likvidavimo išvadino višta – įvairios moterų teisių gynėjos, žinoma, viešai pasipiktino ir visuomenė gavo dozę informacijos, kaip tai žemina moteris, skatina diskriminavimą ir taip toliau.

Taip, vadinti bet kokį asmenį višta nėra mandagu. Kita vertus, mūsų politinė kultūra tokia (beje, ne kartą ir teismai, ir įvairūs inspektoriai yra išaiškinę, kad kritikuojant politikus galimi kur kas aštresni pasisakymai nei privačius asmenis), kad tikrai šis epitetas neperžengė kokios nors iki tol neperžengtos ribos. Matėme ir girdėjome ne tokių dalykų, pasakytų ir apie moteris politikes, išsityčiojimų ne tik iš jų veiksmų ar intelekto, bet ir iš jų išvaizdos bei pavardžių, į kuriuos reakcijos iš tų pačių moterų teisių gynėjų nebuvo. Gal todėl, kad jos neremia Stambulo konvencijos? Tai tegul visą smurtą ir patyčias patiria savo kailiu.