Net pačios Ukrainos informaciniai kanalai remiasi savita propagandos forma. Tai lyg ir pateisinamas taktinis Ukrainos manevras. Šalies vadovo viešieji pasisakymai, pirmiausiai, motyvuoja savo karius ir civilius. Ukraina paryškina sėkmę ženklinančius faktus bei padaugina tam tikrus pergalę reprezentuojančius statistinius duomenis.
Visiškai suprantama, kokia baltai nekalta arba visiškai juoda propaganda bebūtų, ji vis tiek yra propaganda. Vargu, ar galima lengvai atsakyti į klausimą apie tai, kuo skiriasi tiesa nuo minimalios ir nuo agresyvios propagandos. Tai būtų lygiai toks pat nesėkmingas bandymas tiesai suteikti universalią ir vienmatę definiciją. Aišku viena, pakankamai agresyvus ir iškraipytas naratyvas sklinda Rusijos viešaisiais medijų kanalais.
Nuo pat karo pradžios mūsų šalies, Vakarų Europos ir JAV televizijos kanalai gausiai transliuoja ypatingai emocingas ir gana taikliai sukonstruotas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio viešąsias kalbas. Televizijos ekrane dažniausiai klausau prezidento kalbą verčiamą subtitrais, rečiau mano ausis pasiekia sinchroninis vertimas. Antruoju atveju, vertėjo balsas daro periodiškas, atitinkamos trukmės pauzes. Ramus balsas leidžia Zelenskio tekstui aiškiai prasisunkti į transliacijos paviršių. Tokia reportažo konstrukcija suponuoja ir tam tikrą medijų kanalo objektyvumą, rodo įrašo autentiškumą. Nors ir nedaug, bent kažkiek suprasdami ukrainiečių kalbą arba mokėdami jiems giminingą kitą slavų kalbą, nesunkiai galime suvokti, apie ką yra Zelenskio tekstas. Aišku viena, vertimas yra tikslus ir neiškraipo esmės.
Putlerio režimui palankūs propagandinės televizijos kanalai taip pat transliuoja Zelenskio viešųjų kalbų įrašus. Dažniausiai įrašai sklinda televizijos debatų ir diskusijų laidose, kur auditorija nepasižymi tolerancija kitokiai nuomonei ir yra triukšminga. Pirmiausiai, vertėjo balsas ir vertimo ritmas užgožia Zelenskio kreipimosi į visuomenę esmę. Antra, laidos dalyviai studijoje pradeda šurmuliuoti taip, kad triukšmas dar labiau persipintų su vertėjo balsu. Trečia, įsiaudrinusią auditoriją bandantis raminti laidos vedėjas siekia visus perrėkti. Jis pakartodamas vertėjo tekstą jį dar kartą sustiprina, o reikiamu metu net pakoreguoja. Sluoksniuotas triukšmas padeda pradanginti Zelenskio kalbos esmę ir sumenkinti jo asmenybę. Vos pastebimi Ukrainos prezidento kalbos fragmentai netenka savosios galios ir pasiklysta emocingo šurmulio labirintuose. Kalba tampa atribota nuo savojo konteksto.
Rusų propagandos medijų kanalai kartais demonstruoja fragmentus iš dokumentinių įrašų, kuriuos taip pat viešina Ukraina ir Vakarų pasaulio žiniasklaida. Esminis klausimas, kaip atskirti tą medžiagą, kuri yra autentiška? Dažniausiai Ukrainos ir Vakarų pasaulis televizijos ekranuose rodo vaizdus taip, kad matytume bendrą situaciją, individualią dramą, tam tikras detales. Visa tai padeda įrodyti siužeto autentiškumą. Net filmuoto vaizdo medžiaga, kuri mus pasiekia be diktoriaus komentarų, vis tiek demonstruoja situaciją, esančią tam tikrame autentiškų įvykių sūkuryje. Būtent šią (paskutinę paminėtą) taktiką taiko net mūsų medijų erdvėje lengvai pasiekiamas provakarietiškas televizijos kanalas „Настоящее Время“.
Rusijos medijų kanalai (pvz. „OРТ“, „Россия 24“, etc.) elgiasi priešingai. Minėjau, kad jie taip pat reportažuose demonstruoja tą pačią autentišką medžiagą. Tačiau dokumentiniai įrašai sumontuoti iš tokių fragmentų, jog tampa sunku įvardinti įvykių aplinką, herojus ir aukas. Medžiaga yra ne tik fragmentuota, bet neretai ir patys fragmentai pertraukiami Putleriui palankiais ir specialiai sukonstruotais emocingais komentarais. Įdomu tai, kad komentarus pakeitus į kokį nors kitą putlerišką skiedalą, pasakojimas niekuo nepasikeičia ir nepraranda tos pačios esmės. Būtent tai ir neatlaiko kritikos.
Putlerio Rusija neretai taiko dar vieną chrestomatinę propagandos konstrukciją, t. y. tikri faktai fragmentuojami taip, kad juos būtų lengva perpinti su išgalvotu naratyvu. Viena geriausių propagandos strategijų schemų yra štai tokia: pasakojimą reikia pradėti nuo tiesos sakymo ir vėliau jos vietą pakeisti klastingu melu; dar vėliau galima šiek tiek grįžti prie tiesos ir labai epizodiškai ją dozuoti.
Nors panašu, kad Vakarų pasaulis labiau girdi Zelenskio kalbą, kuri yra tarytum aukšto pilotažo taktinis manevras, tačiau NATO trypčiojimas mažomis kojytėmis vietoje ir Europos sąjungos stumdymasis alkūnėmis dėl sankcijų visiems mums rodo, kad į ją (Zelenskio kalbą) ne visi geba įsiklausyti.
Emocingą prezidento kalbą neretai nugali ir į energetinio saugumo diskursą krypstanti Vakarų Europos pragmatinė retorika. Tačiau visiškai kitoks informacinis fonas veikia rytinėje Europos sąjungos erdvėje. Mums vis dar atrodo, kad vakar buvome užklupti skaudžios patirties. Buvome uždaryti Sovietų sąjungos narve, kur propagandinis melas panašiai atakavo žmones, kaip dabar atakuoja Rusijoje užstrigusius jos pačios piliečius.
Panašu, kad mūsų smegenų vingių dar visiškai neišplovė Sovietmetis, o ankstesnės komunistinės nesąmonės išugdė tam tikrą nepasitikėjimą ar bent jau abejojimą oficialia informacija. Tikrai nemaža dalis visuomenės supranta Sovietų sąjungos priespaudos sukeltą traumą. Būtent trauminė patirtis ir žinojimas apie tai, kas mūsų gali laukti ateityje, neleidžia tikėti Putlerio propagandistų suokiamomis dainelėmis.
Zelenskio retoriką vadinčiau kokybiškai sukalibruotu ginklu, kuris atitinka klasikinį ir universalų, kone skirtingiems amžiams tinkantį Aristotelio retorikos modelį. Aristotelis (384-322 pr. Kr.) manė, kad retorika gali būti puikiai taikoma mobilizuojant ir valdant bendruomenes. Dialektikos metodas (kuriame svarbūs prieštaravimai ir iš jų gimstantys sutarimai, o vėliau vėl iškylantys prieštaravimai veda į naują susitarimą) leidžia ne tik žmonėms dalintis idėjomis, bet tuo pačiu metu jas aptariant, tarpusavyje patikrinti ir patvirtinti skirtingas tiesas.
Retorikos procese taip pat gimsta ne iki galo numatytos įtikinėjimo reikšmės. Jos sugeba nubrėžti mūsų santykius su pačia tema ir joje atskleidžiamais nutikimais, veikėjais bei pasekmėmis. Visiškai nenumatytos, spontaniškos įtikinėjimo reikšmės yra iki galo neartikuliuotos ir stichiškos. Jos gali sprogti lyg nevaldoma atominė bomba, o išsidalinę elementai įkyriai įtikinėti ir nepalikti abejojančių.
Zelenskio viešieji kreipimaisi į skirtingas bendruomenes yra tampriai susiję su kintančiu kontekstu. Kalbos įtaiga priklauso nuo tam tikro auditorijos pakrikimo lygio, kurio metu pati visuomenė sau prisimatuoja Ukrainiečių tautos patiriamą traumą. Tad platus ir beveik be sienų klykiantis medijų fonas periodiškai leidžia įsitikinti, kad specifinė globalaus pasaulio situacija Zelenskio kalbą įteikia kaip ginklą demokratinės visuomenės bendruomenėms.
Zelenskį išgirstanti ir galbūt girdinti žmonių masė sugeba skleidžiamą žinutę apie Ukrainos padėtį sustiprinti viešais mitingais ir akcijomis. Tokiu atveju atsiranda spaudimas politikams. Jiems tenka priimti tam tikrus ne visai ir ne visada patogius sprendimus. Šiuo metu labiausiai nuo visuomenės pakrikimo kokybės ir visuotinos reakcijos priklauso ir viešojo spaudimo galia bei pasekmės.
Zelenskio kalbai motyvuojant, visuomenė savo politikams suteikia dar vieną, papildomą galimybę nuspausti įstatymų spalva nusidažiusį mygtuką, nedrąsiai kyšantį iš diplomatijos lagaminėlio.
Kiekvieną Zelenskio žinutę visuomenė absorbuoja taip, lyg ji pati būtų garso stiprintuvo prietaisas. Spontaniškų reakcijų vedini žmonės sustiprina prezidento kreipimąsi ir atrodo, kad visiškai nebesvarbu, kokioje kalbinėje tradicijoje ar situacijoje yra atsidūręs Zelenskio kalbos adresatas. Šiuo atveju Aristotelis pastebėtų, kad Zelenskio viešojoje kalboje yra numatyta ne tik žinutės konstrukcija, bet ir jos strateginė kryptis, padedanti įtikinti nepaprastai gausią auditoriją.
Savo retorikos modelyje Aristotelis išskyrė segmentus, kurie lemia komunikacijos sėkmę: logiška priežastis (logos), žmogaus charakteris (ethos) ir emociškas skundas (pathos). Pasvarstykime, ar tikrai nėra taip, kad visi šie trys segmentai kontroliuoja Zelenskio retoriką ir lemia net politikų dėmesio sulaikymą. Harmonizuoti segmentai daro poveikį Europos sąjungos parlamentui, Baltųjų rūmų senatui, Izraelio vadovams ir kitiems asmenims.
Logos – tai loginių priežasčių pateikimas, kuris sustiprina ir išlaiko šnekančiojo poziciją. Šiuo atveju Zelenskiui viešąjį kreipimąsi padeda konstruoti logiški palyginimai, istorinių paralelių akcentavimas. Pavyzdžiui, Ukrainos padėties sulyginimas su Antro Pasaulinio karo metu ištikusiu žydų genocidu arba paralelės su masinėmis žudynėms Serebrenicoje, kurios įvyko Balkanų karo metu, XX a. pabaigoje.
Ethos – tai kalbančiojo įtikinėjimai, kurie padeda apeliuoti į adresato moralę. Šis momentas lemia didesnį pasitikėjimą Zelenskio kalba. Galima konstatuoti, kad morale angažuota kalba yra viena veiksmingiausių įrodinėjimo priemonių. Zelenskis mums adresuoja net tam tikrą tikslinių klausimų virtinę, kuri tarsi aštrios strėlės sminga tiesiai į mūsų moralės centrą.
Zelenskis klausia apie tai, kaip aš pats elgčiausi, ar būčiau beširdis regėdamas verkiančią vienišą senolę, kuri neteko namų, ar pagalvočiau apie širdgėlą dėl draskomos Tėvynės, ir panašiai.
Viešoje kalboje įkomponuotas klausimas priverčia virpėti mūsų visų širdis. Atsakymo yra laukiama ne iš Ukrainos prezidento, bet iš mūsų jausmų gelmės ir iš mūsų pačių prisiminimų archyvo. Klausimų dėka auditorija iš karto nukrypsta į kitą retorikos klodą, kurį Aristotelis vadina Pathos.
Tikėtina, kad visus mus ištiko šoko momentas. Mus vieningai veikia emocinis fonas, verčia priimti vienodus sprendimus. Emocijos yra užkrečiamos. Išeidami į mitingus, miestų gatvėse mes visi drauge tarytum pasileidžiame rogėmis nuo stataus ir slidaus kalno.
Pathos lemia efektyvios komunikacijos suvokimą. Zelenskio kalbos efektas visus mus spaudžia ir suburia į ankštą minią. Mes patys papildomai spaudžiame savo teisėtai išrinktą valdžią ir verčiame ją laviruoti tarp skelbiamų ir neskelbiamų sankcijų, tarp diplomatiją puoselėjančių įstatymų ir fizinio įsitraukimo į fronto lauką.
Manau, kad šis nuolatinis laviravimas yra susietas su argumentacija apie dar neišnaudotą visą diplomatijos arsenalą. Trypčiojimas mūsų Europos sąjungą ir NATO paverčia tam tikru neapsisprendusiu paaugliu… Jo elgesį pavadinčiau oчень хочется, но колется. Jis vis dar svarsto, eiti pro duris ar neiti, mylėti ar nekęsti, žudyti ar nusižudyti… Nejau nusižudyti?…
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.