Užsispyręs vilkinimas patraukti sergantį, silpną ir nepopuliarų prezidentą Joe Bideną iš kovos. Jo pakeitimas atrankose nedalyvavusia, neįdomia ir vos besigaudančia viceprezidente Kamala Harris, kuri kalbėjo, kaip nedidelės kompanijos personalo vadovė: banalybės ir bendrybės tokios lėkštos, kad už jas buvo klaikesnis tik jos makabriškas kvatojimas. K. Harris neišlaikė viešumo, o Donaldo Trumpo karališkas, ramus ir įvairiapusis trijų valandų interviu Amerikos tinklalaidžių Dievui, Joe Rogan, jam davė privalumą: „tu taip neišdrįsi“, jis tarsi sakė priešininkei.
Joe Rogan žinojau labai seniai, kai jis buvo pradedantis nepraustaburnis komikas. Paskui komentavo kovas ringe ir tapo tokiu autoritetu, kad politikai ne visi iškart suprato jo įtaką žiūrovams: žiniasklaidą valdo nebe sisteminių TV kanalų išpenėti arogantiški kostiumuoti laidų vedėjai, o šelmiai ir keikūnai su ausinėmis, besifilmuojantys nuosavose studijose. Visai kaip Trumpas su šiukšliaveže, Trumpas dirbantis McDonalds ir Trumpas su nevykusio pasikėsintojo pašauta ausim.
Buvo apgailėtinas Demokratų viceprezidento pasirinkimas: Minesotos gubernatorius Tim Walz buvo toks pilkas ir beviltiškas, lyg Kamala Harris net nesiruošė laimėti.
Buvo apgailėtinas Demokratų viceprezidento pasirinkimas: Minesotos gubernatorius Tim Walz buvo toks pilkas ir beviltiškas, lyg Kamala Harris net nesiruošė laimėti. Ir dar iš Minesotos, kur prasidėjo BLM riaušės ir „atimkime pinigus iš policijos“ iniciatyva. Čia kaip atimkim iš daktarų ligonines ir skalpelius, nes pasitaiko blogų gydytojų.
Atvirkščiai, kandidatas į viceprezidentus JD Vance visas tviskėjo. Taip, jis žadėjo nutrauksiąs pagalbą Ukrainai. Ne, jis nėra Ukrainos nekentėjas. Jis yra amerikiečių politikas, kuris klauso amerikiečių žmonių – kuriems karas Ukrainoje (ir Europa apskritai) yra nulinėje vietoje. Amerikoje nėra ir nebus politiko, kuris galėtų būti išrinktas su pasiūlymu užpilti užsieniečius pinigais savo šalies sąskaita.
Dar daugiau: JD Vance nuramino visus kaip kandidatas į viceprezidentus, kuris yra jaunas (galės, jeigu ką, perimti vairą), neregėtai artikuliuotas (keliskart geresnis kalbėtojas už Donaldą Trampą) ir dar buvęs karys, ne šiaip karys, o jūrų pėstininkas. Žinantiems populiarus knygų ir filmų personažus, tai buvusio karo policininko Jack Reacher atitikmuo. Reikia geriau pažinti Ameriką, nei kai kurie tingūs ir arogantiški Lietuvos politologai, kad suprastum, ką jiems reiškia tokio žmogaus emociniai kredencialai. Kaip ir antroji Konstitucijos pataisa: teisė turėti ginklą, kad neleistų valdžios tironijos.
Arba, beje, Konstitucijos pataisa apie žodžio laisvę. Kai kurie Demokratai įsiaudrino tiek, kad jau viešai bambėjo, esą žodžio laisvė trukdo kovoti su „neteisinga informacija“ ir „neapykantos kalba“.
Kalbant apie Ukrainą, užvis blogiausias buvo Joe Bideno elgesys tuo klausimu: daug pezėjo apie pagalbą, o realybėje ją vilkino ir yra suteikęs Ukrainai 10% tos pagalbos apimties, kurią jau buvo leidęs Kongresas.
Prastesnis Ukrainos pagalbininkas buvo tik tuščiakalbis demagogas Barakas Obama, prieš pat rinkimų dieną prisidirbęs atsainiais pamokymais juodaodžiams, kaip ir už ką jiems balsuoti.
Apskritai, Europa (ir Lietuva) yra infantili ir naivi, niekaip negalinti patikėti ir suprasti, kad Amerika jai padės tik tada, kai norės, tik tiek, kiek norės, ir tik jei pajus, kad jai yra dėkingi. Nedėkingumas, blogų sutuoktinių yda, greičiausiai sugriaunanti santykius, yra mirties piliulė ir politikoje.
Tie, kas Amerikai pradeda aiškinti apie jos pareigas pasaulyje, baigia blogai. Karo iškankinta ir tuo pat metu neregėtai korumpuota ir disfunkcinė Ukraina nebuvo ir nėra geriausia pagalbos prašytoja. Lietuvai yra ko iš jos pasimokyti, kaip ir iš liūdno pavyzdžio apie godžius ir išlepusius europiečius, kurie ligi šiol mano, kad tėtukas iš Amerikos viską sutvarkys - o tėtukas turi savo šeimą ir savo šalį, kuri jam visada bus pirmoje vietoje.
Tie, kas moka prašyti ir gauti, būna Amerikos neregėtai apdovanojami, kaip 1948 metais Europos šalys, gavusios fantastinę pagalbą pagal Marshallo planą. Arba Izraelis nuo ankstyvųjų tos šalies egzistavimo dienų. Arba prieš dešimtmečius Pakistanas, Egiptas ar Japonija.
Tie, kas moka prašyti ir gauti, būna Amerikos neregėtai apdovanojami, kaip 1948 metais Europos šalys, gavusios fantastinę pagalbą pagal Marshallo planą. Arba Izraelis nuo ankstyvųjų tos šalies egzistavimo dienų. Arba prieš dešimtmečius Pakistanas, Egiptas ar Japonija.
Tačiau bet kuriuo atveju rinkėjai balsuoja emocijomis, o dviejų pagrindinių emocijų Kamalos Harris stovykla ne tik nesuprato, bet ir nenorėjo suprasti.
Pirma. Amerika renkasi ne prie balsadėžių, o prie benzino pompos degalinėje – įr prie kasos maisto prekių parduotuvėje.
Amerikos elitas Vašingtone, apaugęs valdiškų pinigų ir privilegijų lašiniais, niekaip nesuprato, ką rinkėjui reiškia keturi doleriai už galoną benzino arba aštuoni doleriai už tuziną kiaušinių parduotuvėje. Joe Bideno administracija buvo rekordinės infliacijos administracija – ir už tai valdantieji buvo nubausti taip pat, kaip nevykėlis Jimmy Carteris, kurį išmetė iš Baltųjų Rūmų kaip sugedusią bulvę iš rūsio, nes amerikiečiai pavargo jaustis blogai ir nebenorėjo būti nabagai. Po Carterio atėjo aktorius Ronaldas Reaganas – genialus politikos psichologas, išgirdęs anuomet, ko trokšta Amerika, ir tai kapitalizavęs.
Antrasis dalykas, dar svarbesnis, negu pinigai, buvo migracija. Nedovanotinas ir nusikalstamas Joe Bideno apsileidimas ir trumparegystė, įleidžiant į šalį milijonus nelegalių migrantų – ne šiaip vargšiukų, o dažnai Meksikos, Venesuelos, Salvadoro nusikalstamų kartelių banditų, narkotikų prekiautojų, plėšikų, žmogžudžių ir žagintojų, pavertusių pietinį JAV pasienį antruoju Donbasu, davė Donaldui Trumpui atvirus vartus, ir jis į juos kalė vieną įvartį po kito. Rinkimų šūkis buvo „Trumpas tai pataisys“, ir Amerika norėjo tai girdėti.
Juo labiau, kad Trumpas jau turėjo pirmąją kadenciją, per kurią Rusija, Artimieji Rytai ir Iranas sėdėjo tyliai ir drebėjo, Kinija buvo prispausta tarifais, o Europai (ir Lietuvai) buvo pasakyta, kad už savo saugumą teks mokėti, kiek pažadėta. Suveikė stebuklingai. Lietuva ligi šiol turėtų dėkoti, kad Donaldas Trumpas tada aprėkė ir privertė mus pagaliau vykdyti pažadus.
Emocinė ironija šįkart buvo tokia, kad viceprezidentė Kamala Harris, per savo gyvenimą nieko nepasiekusi (išskyrus sodinimą į kalėjimus už vieną suktinę daugybės žmonių, kai buvo Kalifornijos prokurorė) būtent ir buvo atsakinga Joe Bideno administracijoje už migraciją ir sienos apsaugą.
Demokratai bandė veikti per emocijas, įjungę įprastinius kanalus: savą spaudą, pavirtusią partiniu ruporu, televiziją su arogantiškais ir savim patenkintais vakarų laidų vedėjais, įsimylėjusiais savo balsą, prijaukintus socialinius tinklus (išskyrus Elono Musko tinklą X) ir Holivudo elitą, kuris mano, kad geri vaidmenys juos paverčia autoritetais ir mokytojais.
Bauginimo ir isterijos šiurpnaktis, klyksmai apie tai, kad ateina Hitleris, fašistas, diktatorius, beprotis, narcizas, savo pasikėsinimą inscenizavęs žmogus oranžiniu veidu aidėjo tik kairuolių kaukolėse. Ištinę nuo senųjų TV kanalų pinigų viešumos veikėjai nesuprato, kad tie, kieno nuomonę jie nori pakeisti, jau seniai jų nebeklauso.
Lietuviai ir ukrainiečiai irgi žiūrėjo (ir tebežiūri) ne ten, kur turėtų: Trumpo kalbos apie draugystę su Putinu, kaip ir su Kinijos ar Šiaurės Korėjos diktatoriais, buvo ir liko politinio šou dalis, o ne ketinimas išparduoti laisvąjį pasaulį tironams. Per visą pirmąją Trumpo kadenciją Vladimiras Putinas negavo iš JAV nė vienos nuolaidos – tik ginklus Ukrainai, sankcijas Rusijai, sunaikintus rusų samdinius Sirijoje ir žemas naftos kainas. Joe Bidenas paskui, vis atėjęs į valdžią, pabrangino naftą savo kvailomis žaliosiomis iniciatyvomis – tai jis buvo geriausias Kremliaus draugas.
Donaldas Trumpas su savo charakteriu ir įkyria (bet labai efektyvia) kalbėjimo maniera, kur po kelis kartus kartoja ką jau pasakęs, pats sau linkčioja, klouno juokais, šoumeno režisūra, pertekline energija, nenumaldomomis iniciatyvomis, prekiaujantis viskuo iš eilės, įskaitant sportbačius, renkantis pinigus savo begaliniams teismo procesams nebuvo didesnės Amerikos dalies mylimas.
Jis tiesiog kėlė pasitikėjimą ir buvo ir liko Amerikos tėvo figūra, kaip personažas Tony Soprano iš serialo „Sopranai“, labai netobulas, moraliai ydingas, svetimoteriaujantis, emociškai nestabilus, su viršsvoriu, bet – kai reikia – sutvarkantis reikalus saviškių naudai.
Ne, jis tiesiog kėlė pasitikėjimą ir buvo ir liko Amerikos tėvo figūra, kaip personažas Tony Soprano iš serialo „Sopranai“, labai netobulas, moraliai ydingas, svetimoteriaujantis, emociškai nestabilus, su viršsvoriu, bet – kai reikia – sutvarkantis reikalus saviškių naudai: savo šeimos, savo artimųjų ir savo draugų. Ir priimantis atsakomybę už savo sprendimus.
Kamala Harris, deja, tebuvo ta disfunkcinė ir bjauri žmona, kuri visiems gadina nuotaiką, daug aiškina ir švaisto svetimus pinigus.
Amerika visiems padaro daugiausiai gero, kai jaučiasi saugi, stipri ir išdidi, o ne mušama Black Lives Matter marksistinių riaušininkų ir atsiprašinėjanti dėl odos spalvos, lyties, sėkmės ar svajonių, kaip mokė „woke“ religija.
Todėl Elonas Muskas (irgi nestabilus ir neprognozuojamas milijardierius - užtat leidžiantis raketas į kosmosą) ir pasirinko remti Donaldą Trumpą: nes pamatė savo paties megalomanijos ir kūrybinės dvasios atspindžius.
Ir todėl Trumpui pasisekė tai, ką jis žadėjo prieš aštuonerius metus: padaryti Ameriką vėl didžia, Make America Great Again. Šventė tik prasideda.
