Rima Urbonaitė. Skrido Monika Navickienė, o turbulencija kratys visą konservatorių partiją

Politikoje yra viena paprasta taisyklė – viskas, kas įmanoma, bus panaudota prieš tave ir dažniausiai pačiu tau nepalankiausiu metu. Ir dar viena svarbi taisyklė, kurią kažkodėl politikai neretai pamiršta – ne tik tu, bet ir tavo aplinka yra labai svarbus veiksnys, todėl turi pasirūpinti ir ja. Nepriklausomumas, skaidrumas, aiškus galimo interesų konflikto identifikavimas yra elementari politiko higiena. Nors tikrai visko sukontroliuoti neįmanoma, tą irgi turime pripažinti. Bet dėl ministrės Monikos Navickienės istorijos kyla daug abejonių, ar tikrai čia tas atvejis, kai tiesiog atsiduriama netinkamoje vietoje netinkamu laiku.

Ir galima kalbėti apie žmogiškas klaidas. Bet žmogiška bare padauginti, žmogiška nepamatyti slenksčio ir nusivožti, žmogiška supainioti taksi automobilį ir įsėsti ne į tą. O kiek kartų teko kažkam įsėsti į lėktuvą, bet visiškai nesukti galvos, kad bilieto nepirkai ir kad net nelabai gerai žinai, kas tie juo skrendantys dar septyni keleiviai be tavęs ir tavo vaikų, nes su jais beveik nebendrauji? Tiesiog kiek keistoki tie pasiaiškinimai, pripažinkime.

Todėl visos kalbos apie žmogiškas klaidas, o tuo labiau apie tai, kad ši istorija ir vis atsirandantis poreikis kažką paaiškinti trukdo dirbti ministrės darbą ir būtent todėl yra būtinybė atsistatydinti, yra tai, ko nereikėjo tiesiog paleisti į viešąją erdvę. Asmeninis įsitikinimas, kad nebuvo supainioti jokie interesai ir nebuvo padaryta žalos valstybei, neatsakant į nemažai klausimų, nelabai padeda. Problema, kad to pažeidžiamumo regimybės dabar neįmanoma faktiškai išsklaidyti. Ir to bendro pasitikėjimo silpninimas, kuris tikrai bus, ir yra ta žala, sukurta neapgalvoto (norisi tikėti, jog būtent neapgalvoto) veikimo.