Rimvydas Valatka. Juodžiausia naktis – prieš dar juodesnę tamsą

Geri žmonės sako, kad juodžiausia naktis būna prieš aušrą. Pastarųjų savaičių ir valandų įvykiai grasina ištaškyti tą smėlio laikrodį. Gali būti, kad juodžiausia naktis būna ir prieš dar juodesnę tamsą. 2023 m. vasaros entuziazmo – nė aigaro. Prieš savaitę rusai sunaikino Charkivo šiluminę elektrinę. Ketvirtadienį – Tripolės, tiekusios pusę Kyjivo srities elektros.

Jungtinės Tautos tyli. JT susirūpina tik tada, kai ukrainiečių dronas pataiko į kokį Rusijos reicho dronų fabriką. Amerika stovi atsukusi nugarą.

Ukrainos karys iš paskutiniųjų dar laiko frontą. Kiek ilgai?

Virš be perstojo rusų atakuojamo Časiv Jaro – eilinio Bachmuto orkų kelyje – pažeme skraido rusų bombonešiai. Nebijo. Ukrainiečiai nebeturi kuo jų numušti. Net ryžtingiausios NATO šalių galvos pasakoja, kaip sustiprins savo armijas po penkerių metų, o karo pramonę gal net kitąmet ir rimtu veidu ragina kitų valstybių premjerus bei prezidentus padėti Ukrainai.

JAV gynybos sekretorius L.Austinas moko Ukrainą daugiau nedaužyti rusų naftos perdirbimo gamyklų, nes benzinas pabrangs. Skamba kaip reinkarnuota brazauskinės LDDP propaganda prieš 1992 m. rinkimus – ir benzinas bus po 0,40, o šlapdešrė – po 2,20 rb.

Amerika akyse virsta pačiu nepatikimiausiu sąjungininku. JAV demokratija prieš prezidento rinkimus – kaip herojai iš 1969-ųjų S.Pollacko filmo „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa“. Vertybės ir principai – kapuos.

Po tikslių rusų atakų prieš didžiausias Ukrainos elektrines, išgyvenusias dvejus karo metus, vokiečių analitikas J.Röpcke pareiškė, kad Ukrainai tiesiog baigėsi „Patriot“ и „IRIS-T“ raketos.

Ukrainos užsienio reikalų ministras D.Kuleba apimtas nevilties: Europa turi 100 „Patriot“ sistemų, bet mums nei duoda, nei parduoda. Bent 7-ias duokit Ukrainai, maldauja ES užsienio politikos vadovas J.Borrellis. Atsiliepė tik Vokietija. Pasiuntė Ukrainai trečią savo „Patriot“.

Vokietijai – garbė. O kur kitos NATO narės? Galų gale, kodėl Vokietija nedavė trečios sistemos anksčiau? Ar reikėjo palikti Charkivą be elektros, kad suprastum, jog Ukrainos tikrai reikia?

NATO pajėgų Europoje vadas, JAV generolas Ch.Cavoli sako, kad artilerijos sviedinių santykis fronte 5:1 rusų naudai, o balandžio pabaigoje bus 10:1 rusų naudai. Čia priskaičiavus tą milijoną sviedinių, kuriuos Ukrainai rado Čekija.

Turtingiausios ES šalys tris mėnesius kaip ubagas šventoriuje centus rinko pinigus tam milijonui. O juk tai šio karo mizeris. Kai kurie karo analitikai skaičiuoja, kad vien tik Iranas ir komunistinė Korėja rusams šįmet gali patiekti 6 mln. sviedinių.

It lunatikas užsižaidusi su gerovės valstybe Europa dabar mėnesienoje žaidžia su degtukais prie paskutinio parako sandėlio. Dar nepabudo.

Smarkiai pavėluotas JAV įsijungimas į pagalbą Ukrainai, trukdymas Lenkijai ir kitoms šalims laiku perduoti net rusiškus naikintuvus ir tankus, o dabar L.Austino (kaip ir J.Kirby bei kitų žmonių iš Bideno administracijos) kalbos apie tai, kad Ukraina neturėtų daužyti rusų naftos pramonės, didina įtarimus, kad prieš pat Rusijos visapusišką invaziją galėjo būti susitarimų tarp Vašingtono ir Maskvos. Pvz., kiek Rusija užgrobs, tiek jos, o kiek Ukraina apsigins, tiek ir užteks.

Tai, kad JAV nenori Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo, darosi vis sunkiau nuneigti. JAV raudonos linijos Ukrainai pamažu transformavosi į žalius koridorius Kremliui. Business us usual. Kam rūpi tos Charkivo ir Tripolės elektrinės. America first.

Kai kurie apžvalgininkai sako, kad L.Austiną šitaip prabilti privertė lobistai JAV naftos korporacijų, turinčių interesų Kazachstane ir bijančių, kad, keršydama už savo gamyklų sudaužymą, Rusija gali blokuoti Kazachstano naftos eksportą.

Respublikonai faktiškai žudo Ukrainą, konstatavo rašytojas St.Kingas. O, kad žudytų tik respublikonai ir tik Amerika. Bet mes, lietuviai, tai tikrai geresni? Tik nepradėkit.

Kiek žmonių pritartų Lietuvos karių siuntimui į Ukrainą? Pagal neseną apklausą tokių, kurie už tai, kad lietuviai kariai be išlygų gintų Ukrainą, – vos 3,5 procento. O kiek už tai, kad vokiečių brigada ir amerikiečių batalionas mirtų Lietuvoje už mūsų laisvę ir gerovę? Išskyrus vaitkus, švenčionienes ir prezidento Nausėdos mylimą maršistų gvardiją, absoliuti dauguma už.

Paprasta kaip Matijošaičio Kaunas lietuviška veidmainystė. Kiti privalo mirti už mūsų gerovę, o mes tai jau ne. Ir dar būtų gerai, kad papildomų mokesčių gynybai neįvestų.

Logiška, kad tokią juodą nakties valandą vėl išlindo maskoliškos „taikos“ ausys. Turkijos Erdogano ir europiečių kepuraitėmis pridengtos.

Europos spaudoje pasirodė reportažų neva tai NATO šalys svarsto „taikos“ planą, kurio esmė – Ukraina atiduoda rusams visas jų užgrobtas savo teritorijas mainais į karo nutraukimą ir narystę NATO. Teigiama, kad toks planas tenkintų Maskvą.

Kurgi ne. Nes toks ir yra Rusijos nacių planas. Putino reichui žūtbūt reikia atgauti išsekintas jėgas, su pačių NATO šalių pagalba pasigaminti naujų ginklų ir pradėti kitą karą pradedant galbūt nuo Baltijos šalių kaip lengvesnio taikinio už Ukrainą.

Bet Ukrainos priėmimas į NATO – gerai? Su naryste NATO ukrainiečiams išeitų kaip ir su Budapešto memorandumu – atiduokit dabar atomines bombas ir strateginius bombonešius Rusijai, o mes, JAV ir D.Britanija, jus vėliau apginsim nuo priešų. Neapgynė, netgi išvis negynė.

Kas dabar NATO gali garantuoti, kad ši istorija nepasikartos: ej, Ukraina, atiduok teritorijas dabar, o į NATO priimsim tuoj. O kai Ukraina atiduos okupuotas teritorijas rusams, NATO pasakys, kad dauguma, žinoma, už priėmimą, bet ot Vengrija nesutinka. O gal Turkija. Arba abi.

Jei NATO šalys būtų dar 2022 m. suteikusios Ukrainai visą būtiną karinę pagalbą, įskaitant priešraketinę gynybą, naikintuvus, ATACMS ir „Taurus“ raketas, Rusijos marodierių ordos jau būtų išvarytos atgal į savo orskus su dambomis, kurias, pasirodo, pragraužia pelės. Karas būtų pasibaigęs su pamoka kitiems diktatoriams.

Kadangi NATO šalių vadovai kalbėdami apie karą dar nėra išguję iš savo žodyno to vergiško „neeskaluoti“, diktatoriai suprato, kad jie gali. Nuo šiąnakt galbūt turim jau du karus – ir Rusijos karą prieš Ukrainą, kuris yra karas prieš visą Europą, ir Irano karą prieš Izraelį, kuris yra karas prieš Europą ir Ameriką. Jei ir čia diktatoriams pavyks, Kinija tai supras kaip privalomą leidimą užimti Taivaną. Ir naivu manyti, kad tuo karai pasibaigs.

Demokratija gali sustoti, o štai diktatūrų prigimtis tokia, kad kartą išėjusios į karą, nebegali sustoti. Užgrobusios vieną šalį, eina imti kitos. Kol bus sutriuškintos. Arba nebus.

Viltis, kad juodžiausia naktis būna prieš aušrą, nuo šio balandžio virto mažo meškiuko svajone. Net jeigu Trečiasis pasaulinis karas dėl savižudiškų nuolaidų diktatoriams bus kiek atidėtas. Vakarai pavėlavo su naftos pakaitalais. Nafta ir savižudiškos Vakarų investicijos į Kiniją užaugino tiek stalinų ir hitlerių, kad tie du XX a. pabaisos dabartiniams greitai tik į vaikus tiks.