Rimvydas Valatka. Karo dumblas

Įprasta į karą žiūrėti, kur ką užėmė, atsitraukė, sudaužė priešo koloną. Saugiu atstumu nuo karo smagu smaigstyti vėliavėles žemėlapyje, skaičiuoti sunaikintus tankus, artileriją, kareivius. Daug kam šitas karas kaip kompiuterinis žaidimas. NATO šalių lyderiai ir daugybė net užjaučiančių ukrainiečius žmonių per beveik 1000 karo dienų neišmoko pažvelgti į karą ukrainiečio, kurio namus sunaikino rusų raketa, akimis.

Lviviečio Jaroslavo Bazylevičiaus akyse gražų rugsėjo 4-osios rytą nuo rusų naikintuvo MiG-31 paleistos „Kinžal“ raketos žuvo žmona 43-ejų Jevhenija, dukros Emilija (7), Daryna (18) ir Jaryna (21). Norėdamas pasiekti šį „karinį“ taikinį rusų pilotas turėjo kirsti kampą per Baltarusiją.

Vakarų demokratijos, pradedant piliečiais ir baigiant Bidenu su Sullivanu, turėtų išmokti bent akimirką pamatyti šį karą Jaroslavo akimis. Gal net ne karą. Pamatyti šio vyro akyse save, išsikalinėjantį dėl ATACMS raketų panaudojimo prieš rusų karines oro bazes.

Arba Lenkijos premjeru Tusku, kuriam tądien svarbiausia buvo pakeltu tonu reikalauti, kad Ukraina ekshumuotų Voluinės žudynių, įvykusių prieš 80 metų, aukų palaikus, nes kitaip gerų santykių su Lenkija Ukrainai nematyti. Ką ten raketos, daužančios Lvivo senamiestį, svarbiausia dabar istorinis teisingumas.