Vokiečių policijos vyresnieji ir politikai krapšto galvas. Sako, netipinis atvejis. Visai ne islamistas. Vokietijos islamizacijos kritikas. Mylėjo Muską ir AfD (prorusiška, bet antiislamiška partija „Alternatyva Vokietijai“). Kas būtų pagalvojęs.
Diena anksčiau premjeras Paluckas surengė Vyriausybės ekskursiją į Ukrainos sostinę. Prisilaikantieji oficialios valdžios leksikos, žinoma, reikalautų sakyti, kad Lietuvos premjeras atvyko į Kyjivą su oficialiu vizitu.
Netipinis atvejis, krapšto galvas lopatologai. Taip su visų ministerių svita į Pekiną pastaruoju metu skraido Rusijos fuhreris Pu, siekdamas patvirtinti Xi jarlyką – imunitetinį lengvatinį chano raštą valdyti Moskoviją ir puldinėti Kyjivo Rusią.
Tolimiausia ligšiolinių Lietuvos vyriausybių išvyka in corpore būdavo iki Balmonto krioklių restorano. Atšvęsti Seimo pavasario sesijos pabaigą. O čia kalėdinė ekskursija visu korporatyvu į Kyjivą.
Politikams, kurie trejus metus dirbo Seime, ir nuo pirmos karo dienos buvo visa širdimi su Ukraina, tokia pompastiška ekskursija nebūtų reikalinga. Jie turėjo progų nuvykti į Kyjivą.
Premjerui Paluckui, kaip ir daugumai jo ministrų, išskyrus gal prezidentui dirbusį užsienio reikalų minsitrą Budrį, kuris Kyjive iki šiol lankėsi daug kartų, Ukraina iki šios Vyriausybės suformavimo rūpėjo maždaug tiek pat, kiek pingvinų žiemojimo ypatumai Antarktidoje.
Paluckas dar neseniai mieliau gal būtų nulapatojęs į Astravą, už kurios AE elektros pirkimą ne vienerius metus čilino. Ir tai nebuvo įprastas demokratijose opozicionieriaus įprotis šaukti „balta“, kai valdantieji sako „juoda“. Tas noras plaukė iš visos socialdemokratinės širdies.
Bet kadangi dabartinės Seimo daugumos kūrėjas, siela ir vyresnysis brolis Nausėda yra proukrainietiškas, premjerui ir jo svitai tenka viešai persiauti, taigi pavaidinti Ukrainos brolius ir seseris. Kas atvykus tokia govėda ir praktiškai tuščiomis rankomis į Kyjivą atrodytų tik komiškai, jeigu ne karas. Kaip tokią ekskursiją vertinti žiauraus karo metu, galva neišneša.
Bet taip, savaime suprantama, netipiškas Palucko atvejis Kyjive nelygintinas su psichiatro Abdulmohseno netipiniu atveju Magdeburge. Nors minčių kyla įvairių.
Maždaug tuo pat metu, kai Lietuvos ministrai ekskursavo po Kyjivą, Ukraina apsisprendė traukinių bilietuose nebenaudoti rusų kalbos pakeičiant rusiškus įrašus angliškais.
Lietuvos vidaus reikalų ministras, socialdemokratas (ekstomaševskininkas) Kondratovičius, vos tik pravėręs naujojo kabineto duris, šoko naikinti savo pirmtakės įsakymą, pagal kurį vairavimo egzaminai po Naujųjų metų jau turėjo vykti tik valstybine arba kitomis ES kalbomis. Pirmu įsaku Kondratovičius metėsi išsaugoti rusų kalbą valstybės gyvenime.
Pernai vairavimo teorijos egzaminai rusiškai laikyti per 10 tūkst. kartų, per 11 mėnesių šįmet – jau daugiau kaip 11 tūkst. Čia yra tai, ko Lietuvai dabar labiausiai reikia, – rusų kalbos?
Ministras Kondratovičius aiškino, kad beveik 35 metai valstybei buvo per trumpas laikas pasiruošti per vairavimo egzaminus apsieiti be okupantų rusų kalbos. Regis, šitas vidaus reikalų ministras visus lietuvius laiko silpnapročiais.
Kaip toks ministras pasielgs ištikus dienai X? Klausimas retorinis. Konkretus klausimas po ministrų ekskursijos į Kyjivą – ar ministras Kondratovičius pasigyrė Ukrainos kolegai I.Klymenko, nuo ko pradėjo darbą ministerijoje?
Galima guostis, kad Lietuvos politika dar nenusmuko iki Vengrijos ir Slovakijos lygio. Slovakijos premjeras Fico rytoj skrenda į Maskvą skųstis rusofašistų fuhreriui, kad Ukraina po Naujųjų nutrauks rusiškų dujų tranzitą į Slovakiją ir Vengriją.
Viena vertus, Rusijos traukinių ir vilkikų bei automobilių tranzitas per Lietuvą vyksta taip, tarsi Lietuva būtų rusų kiemas. Kita vertus, Lietuva anų lygio nepasiekė ne todėl, kad neturi Fico ar Orbano lygio niekšelių. Turi. Sueitų už Fico ir Žemaitaitis, ir ikivyriausybinis Paluckas. Tik jie dar nenori, negali, bijo – rinkitės veiksmažodį patys – nusimesti kaukių.
Ar Paluckas Kyjive pasigyrė premjerui Šmyhaliui ir prezidentui Zelenskiui, kad tai jis asmeniškai į valdančiąją koaliciją atsitempė krymnašistą Žemaitaitį? Tą patį, kuris iš Seimo tribūnos skelbė, kad Ukrainos valdžios veiksmai veda į pilietinį karą, o Krymo parlamento paskelbtas prisijungimo prie Rusijos referendumas yra toks pat teisėtas, kaip ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. sprendimas atkurti nepriklausomybę?
Ar Paluckas išdėstė Ukrainos prezidentui žydui, kam jam reikalinga sąjunga su antisemitu, be kita ko, žadėjusiu Lietuvos užpuolimo atveju maskoliams nurodyti visų patriotų adresus?
O juk reikėtų. Jei ne Ukrainos lyderiams, tai savo tautai. Nes ore tvyro negeras moralinio reliatyvumo tvaikas. Saulę Lietuvos dengia juodi dviprasmybių debesys.
Vis dar nėra aišku, kuriuo Palucku tikėti – tuo, kuris troško gauti nešvarios rusiškos energijos iš Astravo AE ir kuriam Ukraina buvo penktoj vietoj, ar tuo, kuris į Kyjivą atveža visą savo indiferentiškų ministrų svitą?
Patikėti tuo Palucku, kurio krašto apsaugos ministrė Kyjive sako, kad ši Vyriausybė krašto apsaugai gali skirti 4 proc. BVP, galima bus tada, kai jis pripažins, jog jo ligšiolinis priešinimasis krašto apsaugai skirtų lėšų didinimui ir Rusijai palankūs pasakojimai apie karo grėsmes, buvo jo didelė klaida, kurios dabar gailisi.
Atvira nemedinė premjero kalba, skirta tautai, gal pristabdytų tą politinės moralės nuosmukį, pramušusį dugnus iki pragarų su antisemitinės partijos legitimizavimu (pats Paluckas gal sakytų, „normalizavimu“).
Savo ruožtu premjero įsivaizdavimas, kuriuo jis arogantiškai vadovaujasi iki šiol, kad it Vaižganto Mykoliukas, kaip noriu, taip groju – noriu čirpinu už Astravą su Lukašenka ir prieš lėšų didinimą krašto apsaugai, o noriu, galiu ir už Ukrainą bei rekordinę BVP dalį gynybai, pavojingą šaliai moralės transgresiją didins geometrine progresija.
Psichiatras iš Saudo Arabijos nekentė islamo. Bet Magdeburge pasielgė kaip islamistas. Paluckas, prieš tapdamas premjeru, nemėgo Ukrainos, į Seimo daugumą įtraukė antiukrainietišką partiją. Bet atvykdamas į Kyjivą tarsi pasielgė proukrainietiškai.
Tačiau kuris Paluckas yra tikrasis? Tas, kurį kaip magnetas traukė Astravo elektra, ar tas, kuris teisingai kalbėjo Kyjive? Saulius ar Paulius? Defetistas ar pasipriešinimo organizatorius?
Klausimai – be atsakymų. Kiek daug per pastaruosius 307 metus, pradedant Nebyliuoju Seimu, prarado Lietuva, tų atsakymų neradusi ar nė neieškojusi. Tipinis netipinis atvejis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.