Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ar nuosprendis MH17 katastrofos byloje taps pamoka Kremliaus marionetėms Lietuvoje?

Buvęs Rusijos teroristų gaujos Donbase vadas, Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos atsargos pulkininkas Igoris Girkinas, pravarde Strelkovas, ketvirtadienį buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos dėl reisu MH17 skridusio bendrovės „Malaysia Airlines“ lėktuvo numušimo virš Ukrainos 2014 metais. Ukrainiečiai jau anksčiau už šio žudiko sulaikymą paskelbė piniginį atlygį, tačiau kol kas jis naudingesnis laisvėje, nes platina socialiniuose tinkluose faktus, paneigiančius Rusijos oficialios propagandos pranešimus apie tariamas pergales, ir piktinasi nemokšišku vadovavimu.

I. Strelkovas-Girkinas norėjo tapti karo Ukrainoje legenda, todėl savo įvaizdį formavo iš paistalų apie carinės Rusijos imperijos karininkų garbę, Lotynų Amerikos kairiųjų teroristų bravūros ir sovietinių saugumiečių gudrybių. Kriminalinėms gaujoms, įsitvirtinusioms Donecko ir Luhansko kvazirespublikų valdžioje, tokie kliedesiai atrodė pernelyg sudėtingi. Gimęs kariškių šeimoje, nuo vaikystės domėjęsis Baltųjų judėjimo istorija ir XX a. pradžios mūšių rekonstrukcijomis, jis negalėjo pritapti tarp mažaraščių Donbaso separatistų vadų, suvažiavusių ten realizuoti savo sadistinių polinkių rūsiuose kankinti žmones.

2014 m. gegužės 15 d. Strelkovas paskelbė buvęs paskirtas „Donecko Liaudies Respublikos“ gynybos ministru ir saugumo tarnybos vadovu. Tuo metu jis daugiausia dėmesio skyrė romantiško įvaizdžio formavimui: savo dalinius puošė Rusijos Imperijos simbolika, šventino cerkvėje vėliavas, pasakojo uždraudęs viešai keiktis, prievartauti vaikus ir žudyti atsitiktinius praeivius. Kremliaus kontroliuojami televizijos kanalai akimirksniu padarė jį „rusų pasaulio“ žvaigžde, papildydami realius įvykius išgalvotais žygdarbiais.

Tačiau jau vasarą tapo aišku, kad ukrainiečiai nelinkę lengvai pasiduoti – susibūrę savanorių batalionai ir atsitokėjusi kariuomenė spaudė teroristus visuose frontuose ir išvadavo nemažai jų užgrobtų gyvenviečių. Iš Maskvos atėjus komandai įšaldyti konfliktą, reikėjo ne legendų personažų, o beveidžių įsakymų vykdytojų. 2014 m. rugpjūtį Strelkovas atsistatydino iš pareigų „ryšium su perėjimu į kitą darbą“ ir netrukus grįžo į Maskvą. Ten jis periodiškai pasirodydavo nacionalistinių organizacijų renginiuose, bet visam laikui dingo iš federalinių televizijos kanalų eterio.

Šiais metais Rusijos armijai įsiveržus į Ukrainą, Strelkovas savo „Telegram“ kanale su atstumtos mylimosios atkaklumu pagiežingai įrodinėjo, kad kariauti reikia visai ne taip. Rugpjūtį jis bandė patekti į karo zoną, naudodamasis svetimu vardu išduotu pasu, kurį jam anksčiau parūpino FSB. Tuomet pranešta, kad Strelkovas buvo sulaikytas prie administracinės sienos tarp Krymo ir Chersono srities.

Olandijos teismo nuosprendis, vargu, ar pakeis kasdienį teroristo gyvenimą. Išvykti iš Rusijos su tikrais savo dokumentais jis ir anksčiau negalėjo, o Putino režimas mėgsta demonstruoti, esą savų neišduoda. Tačiau karo Ukrainoje pabaigoje, kai okupacinės pajėgos visiškai pakriks, pagunda sumedžioti ieškomą nusikaltėlį ir gauti už jį iš ukrainiečių premiją gali suvilioti bet kurį greta atsidūrusį rusą. Nors man labiausiai tikėtina, kad Strelkovą ištiks okupacinės Chersono srities vadovo pavaduotojo Kirilo Stremousovo likimas – inscenizuotas eismo įvykis, staigi mirtis nuo ūmios ligos arba nelaimingas atsitikimas.

Jeigu kada kėlėte sau klausimą, kodėl Rusijai okupuotuose arba numatytuose ateityje okupuoti kraštuose talkina tik visiški keistuoliai, kriminaliniai nusikaltėliai ir degradavę asmenys, pabandykite suprasti, kad bet kuris blaiviai mąstantis žmogus suvokia, jog į praeities nostalgiją įsikibęs Vladimiro Putino režimas pasmerktas žlugti. Patikėti jo pergale gali tik visiškai nesugebantieji objektyviai vertinti tikrovę arba tiesiog neturintys kitos išeities. Be to, pati Rusija net nesiekia čia į savo pusę pervilioti visuomenės lyderių ir politikos žvaigždžių. Ukrainoje tam tikslui skirtus pinigus FSB agentai paprasčiausiai išvogė, o ataskaitose prirašė, neva ukrainiečiai jau jų apdoroti ir pasitiks Rusijos tankus su gėlėmis.

Tą patį reiškinį matome ir Lietuvoje – atvirai simpatijas Kremliui reiškia tik negausus būrelis bausmę už šnipinėjimą atliekančio Algirdo Paleckio bendražygių. Nei Erika Švenčionienė, nei Kazimieras Juraitis neatrodo panašūs į grėsmę valstybės stabilumui galinčias kelti asmenybes net tada, kai erzina visą Lietuvą kelionėmis pas Aliaksandrą Lukašenką arba plėšdami sovietinius balvonus dengiančius tentus. Savo vaidmenis jie atlieka nemokamai, už „skanukus“, dėmesį ar patapšnojimą per petį – šito greitai nesužinosime. Bet kai Kremliaus propagandai reikia pakeiksnoti Lietuvą, tuomet būna visiškai nesvarbu, kas įgarsins iš anksto parengtą tekstą apie įsivaizduojamus fašistus ir Amerikai parsidavusių politikų neva engiamą liaudį.

Nors dabar, kai Rusijos armija triuškinama Ukrainoje, manau, invazija į Baltijos šalis tapo neįmanoma, po Putino ateisiantys į valdžią veikėjai kada nors atkurs prarastą imperijos galią. O tada vėl ims dairytis į kaimynines šalis ir regzti agresyvius planus. Ir jeigu kada nors mūsų šalis trumpai būtų okupuota, Kremliui būtų visiškai nesvarbu, iš kokio patvorio ištraukti marionetinės vyriausybės vadovus. Vis tiek sprendimus priimtų ne jie, o už jų nugarų stovintys FSB pareigūnai bei kariškiai. Paskui tokios marionetės visada utilizuojamos kaip panaudota tara, netinkama net sukišti į taromatą. Nei iš MH17 bylos nuosprendžio, nei iš Stremousovo utilizavimo jie nieko nepasimokys, nes tiesiog neturi gebėjimų suprasti savo vaidmenį istorijoje.