Deklaracijos teiginys, kad Ukraina eina „negrįžtamu keliu“ į narystę NATO yra toks kompromisas, kuris leidžia neįžeisti ukrainiečių rėmėjų Vakarų šalyse, bet nesuteikia jokių garantijų, kad tuo keliu einant narystė nesitrauks vis toliau į ateitį, tarsi tolstantis horizontas.
Viena iš narystės sąlygų neabejotinai tebėra karo pabaiga, tačiau jos paminėti deklaracijoje niekas neišdrįso. Kaip ir įvardinti, kokio tikslo tame kare siekia karinę ir humanitarinę pagalbą Ukrainai teikiančios šalys – mūšio lauke nugalėti Rusiją ir išvyti iš Ukrainos teritorijos visus okupantus, o ne tik išsaugoti kažkokią Ukrainos valstybės dalį. Nes tada tektų planuoti ir priemones šiam tikslui pasiekti, o ne tik tiekti karinės pagalbos trupinius, padedančius ukrainiečiams atsilaikyti, bet ne pasiekti lemiamą persilaužimą kare.
Kremliaus propaganda šį kartą nepuolė kurti daugybės tarpusavyje prieštaraujančių įvykio versijų, kaip darydavo karo pradžioje, bet arba visai tylėjo apie šį karo nusikaltimą, arba transliavo oficialią Rusijos gynybos ministerijos žinutę, neva Kyivo ligoninėje sprogo pačių ukrainiečių paleista oro gynybos raketa. Nebus jokio oficialaus tyrimo, klaidos pripažinimo ir kaltųjų įvardijimo, nes, kol V. Putinas tebėra valdžioje, vaikų žudymas yra pateisinama ir net skatinama veikla.
Ne ką daugiau vilties teikia ir antroji deklaracijoje minima Ukrainos narystės sąlyga: „kai dėl to susitars sąjungininkai“. Pernai Turkija ir Vengrija sugebėjo užvilkinti jokiuose konfliktuose nedalyvaujančių Suomijos ir Švedijos stojimo į NATO procesą, o nuo to laiko prie euroatlantinės gynybos sistemos vienybės ardytojų klubo prisijungė Slovakija. V. Putinui reikia tik vienos silpnos NATO grandies, kad Ukrainos narystės siekius užblokuotų dešimtmečiams.
Nesu toks naivus, kad patikėčiau, jog dar kažkas gali prisibelsti į žudikų sąžinę ir priversti juos suabejoti savo pasirinkimu dalyvauti V. Putino karo nusikaltimuose. Tačiau Kyive nužudytų vaikų kraujas aptaškė ne tik raketą paleidusio lėktuvo piloto šalmo stiklą ar taikinius planavusių štabo karininkų mundurus. Jo skonį ant savo lūpų turėtų pajusti ir kiekvienas apsukrus Lietuvos verslininkas, gabenantis Rusijai skirtas prekes tarpininkams į Vidurio Azijos šalis ir taip palaikantis Kremliaus finansines galimybes tęsti karą bei gaminti raketas būsimiems Ukrainos bombardavimams.
Vašingtono viršūnių susitikimas vyko Kyive teberūkstant vaikų ligoninės „Okhmatdyt“ griuvėsiams. Šį kartą jokie Kremliaus propagandos kliedesiai neprivers žmonijos suabejoti vaizdo įrašuose užfiksuotu karo nusikaltimo faktu, kad Rusija tikslingai taikėsi raketa į vaikų ligoninę. „Conflict Intelligence Team“ ekspertas Ruslanas Levijevas, kurio kompetencija šioje srityje ir objektyvumas nekelia abejonių, teigia, kad ligoninei smogta Rusijos raketa „X-101“, kuri nebuvo nei numušta, nei kaip nors pakeistas jos kursas. Net ir trečiais karo metais, kai Vakarų publika priprato prie žiaurių vaizdų, tokios tragedijos poveikį auditorijai galėčiau palyginti tik su Bučos žudynių pasekmėmis.
Kremliaus propaganda šį kartą nepuolė kurti daugybės tarpusavyje prieštaraujančių įvykio versijų, kaip darydavo karo pradžioje, bet arba visai tylėjo apie šį karo nusikaltimą, arba transliavo oficialią Rusijos gynybos ministerijos žinutę, neva Kyivo ligoninėje sprogo pačių ukrainiečių paleista oro gynybos raketa. Nebus jokio oficialaus tyrimo, klaidos pripažinimo ir kaltųjų įvardijimo, nes, kol V. Putinas tebėra valdžioje, vaikų žudymas yra pateisinama ir net skatinama veikla.
Net jei šis karas baigtųsi rytoj, mūsų karta vis tiek visam likusiam gyvenimui bus atgrasyta nuo bet kokio pasitikėjimo viskuo, kas ateina iš Rusijos. Kalba, kultūra, religija, IT sprendimai ir net Rusijoje pagaminta ketaus keptuvė, mano išmesta iš virtuvės į vištų aptvarą lesalui supilti – viskas tapo taip toksiška, kad tiesiog fiziškai atstumia ir neleidžia prisiliesti. Tai nėra mano vieno reakcija į karo žiaurumus – panašiai jaučiasi daugybė nuo pasaulio naujienų srauto neatsiribojusių ir ukrainiečių skausmui neabejingų Lietuvos žmonių.
Nesu toks naivus, kad patikėčiau, jog dar kažkas gali prisibelsti į žudikų sąžinę ir priversti juos suabejoti savo pasirinkimu dalyvauti V. Putino karo nusikaltimuose. Tačiau Kyive nužudytų vaikų kraujas aptaškė ne tik raketą paleidusio lėktuvo piloto šalmo stiklą ar taikinius planavusių štabo karininkų mundurus. Jo skonį ant savo lūpų turėtų pajusti ir kiekvienas apsukrus Lietuvos verslininkas, gabenantis Rusijai skirtas prekes tarpininkams į Vidurio Azijos šalis ir taip palaikantis Kremliaus finansines galimybes tęsti karą bei gaminti raketas būsimiems Ukrainos bombardavimams.
Turėtų pajusti pavydžios tetos su gėlių puokštėmis feisbuko profilių nuotraukose, pranešimus apie šią savaitę Lietuvos perduotą Ukrainai šovinių, antidronų ir sulankstomų lovyčių siuntą palydėjusios piktais komentarais. Bei Donaldo Trumpo gerbėjai Lietuvoje, nekantriai laukiantys, kada jis įžengs į Baltuosius rūmus ir per 24 valandas privers Ukrainą taikytis su jos vaikų žudikais.
Net jei šis karas baigtųsi rytoj, mūsų karta vis tiek visam likusiam gyvenimui bus atgrasyta nuo bet kokio pasitikėjimo viskuo, kas ateina iš Rusijos. Kalba, kultūra, religija, IT sprendimai ir net Rusijoje pagaminta ketaus keptuvė, mano išmesta iš virtuvės į vištų aptvarą lesalui supilti – viskas tapo taip toksiška, kad tiesiog fiziškai atstumia ir neleidžia prisiliesti. Tai nėra mano vieno reakcija į karo žiaurumus – panašiai jaučiasi daugybė nuo pasaulio naujienų srauto neatsiribojusių ir ukrainiečių skausmui neabejingų Lietuvos žmonių. Ir kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo labiau tas jausmas įsitvirtina. Stiprėja sulig kiekvienu nauju Ukrainos miestų bombardavimo vaizdu, išgirstu išgyvenusiųjų smurtą pasakojimu.
Pokario miestelių aikštėse stribų išmestų partizanų kūnų vaizdas ir galvoje nenutylantis į tremtį vežančių vagonų dundesys buvo su mumis visada, o Ukrainos kančios tapo dar vienu sluoksniu, dar viena apanglijusia ąžuolo medienos rieve.
Tas gebėjimas priimti artimos tautos skausmą tarsi savą tapo mūsų tapatybės dalimi. Jos pagrindu būsimoms Baltijos šalių, Lenkijos ir Ukrainos piliečių kartoms bus gerokai lengviau bendradarbiauti, siekiant lyderystės Europoje. Bet visa galia Abiejų Tautų Respublikos dvasia atsiskleis tik tuomet, kai prie mūsų prisidės broliai baltarusiai, nusimetę nuo sprando jau beveik dvesiantį ūsuotą tironą. Ir nereikia mūsų kiršinti litvinizmo baubais – bendra istorija gali ir privalo ne atskirti, o sustiprinti LDK tautų tarpusavio supratimą.