Kažkas sugedo gerokai anksčiau, negu prasidėjo karas. Galbūt prisidėjo pandemijos nuovargis ar pamažu blėsęs tikėjimas geresniu rytojumi net tada, kai gyvenimo kokybė iš tikrųjų gerėjo sparčiau, negu galėjome tikėtis.
Galbūt kaltas tik mano amžius, kai pensija dar toli, o jaunystė jau negrįžtamai iššvaistyta. Ir gyvenimas atokiame šalies pakraštyje, kur tarp geltonuojančių rapsų laukų tuščiomis langų akiduobėmis spokso į nebūtį negyvenamų sodybų trobesiai. Tačiau pabėgusieji iš čia iš tikrųjų niekur nepabėgo, nes su savimi išsivežė ir tą nepaaiškinamą liūdesį. Jis neleidžia jaustis visateisiais gyvenimo šventės dalyviais, verčia atsitraukti bent žingsnį atgal, stebėti savo pastangas kažką pasiekti tarsi iš šalies, išėjus iš savo fizinio kūno.
Kai po gegužės lietaus per vieną naktį mano kiemo žolė paūgėja per sprindį, o vakar žydėjusios kiaulpienės jau skraidina savo pūkus, kažkaip reikėtų įtikinti save išsklaidyti visas dvejones ir džiaugtis ilgai netruksiančia gražiausio metų laiko akimirka. Nufotografuoti storą pūkuotą kamanę, besiganančią ant alyvų žiedų ta kamera, kuri yra po ranka, o ne laukti, kol japonai sukonstruos dar pažangesnę. Apsikabinti erkių į savo kailį prisirinkusį šunį ir pasidalyti su juo per visą kaimą kvapus paskleidusio didkepsnio likučiais.
Ar įmanoma džiaugtis pavasariu be jokių dvejonių šešėlių trečiaisiais karo metais, kai kasdien žūsta ne mažiau už mane gyventi, mylėti ir kurti norėję Ukrainos žmonės? Kai labai tikėtina, kad išgalabijęs juos Vladimiras Putinas imsis būtent mūsų.
Ar įmanoma džiaugtis pavasariu be jokių dvejonių šešėlių trečiaisiais karo metais, kai kasdien žūsta ne mažiau už mane gyventi, mylėti ir kurti norėję Ukrainos žmonės? Kai labai tikėtina, kad išgalabijęs juos Vladimiras Putinas imsis būtent mūsų. O gal prisiminti karą bet kokia proga Lietuvoje jau tapo tik politikams privaloma ideologine rutina, tęsiama tuo pat metu apsimetant, kad nežino ir nemato, kaip į šalį agresorę per mūsų sienas aplinkiniais keliais tiekiama viskas, ko tik ji užsigeidžia?
Estijos parlamentas šią savaitę ėmėsi įstatymų pataisų, kuriomis būtų uždrausta Maskvos patriarchatui pavaldi stačiatikių bažnyčia kaip karo Ukrainoje kurstytoja ir palaikytoja. Kovo pabaigoje Maskvoje vykusioje „Pasaulinės rusų tarybos“ sesijoje, kuriai pirmininkavo Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas patriarchas Kirilas, priimtas dekretas apie „Rusų pasaulio ateitį ir dabartį“, kurio agresyvumui gali prilygti tik „Islamo valstybės“ teroristų pareiškimai.
„Dvasiniu ir moraliniu požiūriu specialioji karinė operacija yra šventasis karas, kuriame Rusija ir jos žmonės, gindami vieningą dvasinę šventosios Rusios erdvę, vykdo „sulaikytojo“ misiją, gindami pasaulį nuo globalizmo puolimo ir į satanizmą puolusių Vakarų pergalės“, – rašoma dekrete. O V. Putino inauguracijoje patriarchas Kirilas palinkėjo karą sukėlusiam ir rinkimus suklastojusiam tironui valdyti Rusiją „iki amžiaus pabaigos“.
Maskvos patriarchato stačiatikių bendruomenė mūsų šalyje yra gerokai mažesnė ir atriboti ją nuo karo kurstytojų įtakos galėtų būti gerokai paprasčiau. Ypač, kai Lietuvoje jau veikia Konstantinopolio patriarchui pavaldūs stačiatikiai. Dauguma į pamaldas reguliariai besirenkančių rusakalbių senolių nė nepastebėtų, kuriam patriarchatui priklauso jų parapijos cerkvė.
Skirtingai nuo estų, mes Lietuvoje stengiamės apie tai nekalbėti, nors Maskvos patriarchato stačiatikių bendruomenė mūsų šalyje yra gerokai mažesnė ir atriboti ją nuo karo kurstytojų įtakos galėtų būti gerokai paprasčiau. Ypač, kai Lietuvoje jau veikia Konstantinopolio patriarchatui pavaldūs stačiatikiai. Dauguma į pamaldas reguliariai besirenkančių rusakalbių senolių nė nepastebėtų, kuriam patriarchatui priklauso jų parapijos cerkvė. Tereikia pasižiūrėti, koks įstatymas bus priimtas Estijoje ir paprasčiausiai jį nusirašyti. Trejų rinkimų metais tai nebus lengva, nes politikams dabar visai nesinori imtis nelabai populiarių, bet būtinų sprendimų.
Rusijos stačiatikių bažnyčia į mūsų kraštą atėjo ne kaip dar viena laisvai plintanti krikščionybės atšaka, bet buvo prievarta čia diegta per visą XIX a., siekiant kolonizuoti vakarinius Rusijos imperijos pakraščius. Taip Merkinės miesto centrinėje aikštėje, vietoje okupantų nugriautos šlovingus Abiejų Tautų Respublikos laikus menančios rotušės, buvo pastatyta standartinė cerkvė pagal bevertį visame Šiaurės Vakarų krašte tiražuotą projektą.
Dabar joje įsikūręs Merkinės krašto muziejus, pasakojantis apie didingą šios vietovės istoriją, netgi sukurtas ir pagamintas tikslus rotušės maketas – belieka griauti cerkvę ir imtis atstatymo. Muziejaus direktorius dr. Žygimantas Buržinskas tvirtina, kad cerkvės prasmė buvo tokia pat, kaip sovietmečio Lenino paminklų, statytų visuose miestuose ir miesteliuose – vizualiai paženklinti užkariautą erdvę. O mes privalome nuo tų sąmonę tebeveikiančių vergystės ženklų išsivaduoti. Merkiniškiams pavyko vieniems pirmųjų Lietuvoje nugriauti sovietinių kareivių kapuose stovėjusį okupanto su automatu stabą, tai tikiu, kad ir Muravjovo-Koriko cerkvės mūrai prieš jų valią neatsilaikys. Mielai pats ranką pridėčiau ar bent atvažiuočiau iš tolo pasigrožėti.
Karas šiemet nesibaigs, V. Putinas savo sosto niekam neužleis iki mirties, bet mes negalim tiesiog sustingti ir laukti, kol viskas pasibaigs. Net ir nuo Rusijos raketų ir dronų antskrydžių kasdien netektis patirianti Ukraina toliau gyvena ir kuria.
Nustojusio suktis Žemės rutulio, iš kurio norisi išlipti, ir sustojusio laiko iliuziją įmanoma įveikti tik prasmingais darbais, daromais nesižvalgant per petį, ką apie tai pagalvos, pasakys ar parašys mūsų nekenčiantys priešai. Kiekviename dar gyvame miestelyje sutelkti neabejingų savo kraštui žmonių bendruomenę, atidėti šalin tarpusavio ideologinius skirtumus bei praeities nuoskaudas ir susitarti drauge veikti, kad ta gyvybė neišblėstų.
Prasmę atrandant net tuomet, kai pavyksta jei ne protėvių pilį atstatyti, tai bent atpažinti visus veidus šimto metų senumo nuotraukoje arba atkurti ir drauge pasimėgauti prieš kelis amžius karaliaus čia ragautu patiekalu.
Karas šiemet nesibaigs, V. Putinas savo sosto niekam neužleis iki mirties, bet mes negalim tiesiog sustingti ir laukti, kol viskas pasibaigs.
Net ir nuo Rusijos raketų ir dronų antskrydžių kasdien netektis patirianti Ukraina toliau gyvena ir kuria. Šią savaitę išpakavau siuntą, kurioje buvo nagingų Odesos meistrų pagaminta ketaus keptuvė – tikras meno kūrinys, kainuojantis perpus pigiau už anksčiau mano nusižiūrėtą analogišką garsios amerikiečių įmonės gaminį. O kai susiradau feisbuke ukrainiečių ketaus meistrus ir nuoširdžiai jiems padėkojau, jie pasidalijo gražiu įrašu apie Vilniaus geležinio vilko legendą. Gyvenimas tęsiasi.
