Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kalėdų giesmė silkei pataluose

„Žmogumi gimęs Dievas guli tvartelyje ėdžiose, o mes silkę paguldome į patalus“, – sako iš televizoriaus Krekenavos klebonas, aiškindamas mažatikių miniai, kodėl nepritaria naujai besiformuojančiai tradicijai Kūčių patiekalus užsakinėti restoranuose. Aš gal ir galėčiau silkę neštis valgyti į tvartą, vištoms ir kacinams būtų smagu į tai pažiūrėti, bet ką teks daryti labiau nuo gyvulininkystės nutolusiems didmiestiečiams?

Tradicijų sergėtojus, konservatyvius dvasininkus ir pamokslaujančius etnologus užrūstinęs naujas paprotys Kūčių vakarienės formato juk iš esmės nepakeičia. Nebent juos erzina pati galimybė išvaduoti dažniausiai maisto gaminimu užimtas šeimos moteris nuo prieššventinės vergovės virtuvėse. Todėl 12 patiekalų vakarienė skelbiama nepakankamai tradicine, jei patys nekepate kūčiukų ir nenupjaunate silkei galvos. Marš prie puodų arba būsite blogos katalikės ir privalėsite jausti kaltę visus ateinančius metus.

Dar toliau, skatindama mus pajusti kaltę, nuėjo finansų viceministrė Rūta Bilkštytė, komentuodama mano feisbuko įrašą iš restoranų užsakomo maisto tema.

„Užsisakant silkę iš restorano ar bet kokios net darželio valgyklos mokėsi 9 proc. PVM, o perkant tokią pat silkę (cielą ar supjaustytą) prekybos centre – 21 proc. Valgyklos ir restoranai skirtumą susigrąžina iš biudžeto. Tai užsisakantys kūčių vaišes maitinimo įstaigose yra valstybės dotuojami“, – teigė viceministrė.

Tik mažesnis PVM tarifas tai nėra dotavimas. Dotavimas būtų, jeigu valstybė primokėtų perkantiems restorane pagamintą silkę. Kaip, pavyzdžiui, moka pridavusiems utilizuoti taršius automobilius ir perkantiems dviračius. O dabar ji tik mažesnę kainos dalį gauna, bet ne dotuoja. Nes PVM nuolaida nėra kažkokie valstybės pinigai, kuriuos ji padovanoja silkės valgytojui.

Geriau grįžkim prie silkės pataluose, kurią daugelis švenčių autentiškumo gynėjų skelbia netinkamu Kūčių stalui patiekalu, nes ją gaminant naudojamas su katalikiško pasninko tradicija nederantis majonezas su kiaušiniais.

Ypatingai tai sureikšminantiems, žinoma, galima paieškoti veganiško majonezo, bet Kūčios juk ne apie maisto sudėtį, svarbiausi čia ne 12 patiekalų, o Išganytojo gimimo žinia, prie stalo susibūrusių šeimų vienybė ir dalijimosi dvasia. O gal mes tik bandome apsimesti, kad taip yra?

Krikščioniškas Kūčių ir Kalėdų turinys išties svarbus vos kelis procentus mūsų visuomenės sudarantiems sąmoningai praktikuojantiems katalikams. Jeigu būtų kitaip, Piemenėlių mišių dalyviai tiesiog netilptų bažnyčiose. Dar mažiau rasime tikinčių pagoniška žiemos švenčių dalimi – ne prietarais apie ištrauktą iš po staltiesės ilgiausią šiaudą, o visu senųjų dievų panteonu, tvarkančiu orus ir žemės derlingumo primilžius iš hektaro. Visais po namus šmirinėjančiais kaukais ir iš mirusiems ant Kūčių stalo padėtos tuščios lėkštės nematomą mišrainę ragaujančiomis protėvių vėlėmis.

XXI amžiuje prie lietuviško Kūčių stalo susėda įvairių pažiūrų ir tikėjimų žmonės. Tai kas gi juos vienija ir skatina tą ritualą kasmet kartoti? Gal būtent maistas, bendras 12 patiekalų ragavimas yra ta universali lietuviškos Kūčių šventės dalis. Ir dar šventinė nuotaika, bendra visai Vakarų civilizacijai Kalėdų tradicija, susiformavusi tarp XIX a. pabaigos ir XX a. vidurio. Prekybos centruose skambančios populiarios Kalėdų melodijos, „Coca Cola“ karavanui mojuojantis Kalėdų Senelis raudonais kailiniais ir daugybė filmų, atkartojančių tą pačią Kalėdų istoriją skirtinguose siužetuose.

Tą kultūros fenomeną, kurį dabar vadiname Kalėdų dvasia, sukūrė ne Tamsiųjų amžių popiežiai ir jau tikrai ne beraščiai pagonių žemaičių kriviai, o XIX a. anglų rašytojas Charles Dickensas. Novelėje „Kalėdų giesmė“ apie šykštuolį Ebenyzerį Skrudžą, kuris pasikeičia į geraširdį filantropą, jis užrašė universalią pasakojimo struktūrą, atkartojamą kiekvienoje skaitytojus, klausytojus ir žiūrovus sujaudinančioje kalėdinėje istorijoje.

Visų mūsų žiūrimas prieš šventes „Vienas namuose“, veiksmo filmas su Briusu Vilisu „Kietas riešutėlis“ ir net mano itin nekenčiamas sovietinis „Po pirties“ yra tos pačios kalėdinės istorijos interpretacijos. Nors pastarajame net nėra Kalėdų, tik sovietiniai Naujieji metai, bet pagrindiniai personažai patiria tą patį kalėdinį virsmą.

Iki Ch. Dickenso „Kalėdų giesmės“ Kalėdos buvo tik viena iš daugelio krikščioniškų švenčių arba pagoniška Žiemos saulėgrįža, o po jos Vakarų kultūra gavo Kalėdų dvasią, kuri lieka gyva ir sekuliarioje visuomenėje.

Kūdikėlio Jėzaus gimimas jai nėra būtinas, nes jos centre yra kiekvienas Skrudžo virsmą iš naujo išgyvenantis šių laikų žmogus. Tik tada galėjo atsirasti namuose ir miestų aikštėse papuoštos eglutės, imbierinių sausainių nameliai, karštas vynas su prieskoniais, dovanų maišas ir dubenėlis „Maltiečių sriubos“. Bet pirmiausia turėjo būti papasakota Kalėdų istorija. Dabar Katalikų Bažnyčiai tenka pačiai ieškoti vietos ir bandyti pritapti prie pasaulietinių Kalėdų, o ne aiškinti iš teisuoliškų aukštybių, kaip teisingai jas švęsti. Todėl popiežius Pranciškus būtent per Adventą nurodo kunigams laiminti vienalytes šeimas, o ne jas prakeikti, kaip norėtų konservatyviausi dvasininkai bei pasauliečiai.

Užsisakyti 12 patiekalų viešojo maitinimo įstaigoje, kad nereikėtų pačiam vargti, o juos pagamintų patys savo Kūčioms negalintys pasirengti restorano samdiniai, galėtų tik šiuolaikinis Skrudžas. Tačiau ir jis kalėdinės istorijos pabaigoje turėtų suprasti, kad svarbiausia yra ne Šv. Silkė, o šeima, gerumas ir dalijimasis – taip pat ir maisto gaminimo patirtimi.

Kaip ir aš, pradėjęs šitą šventinį pasvarstymą nuo pasipiktinimo keista kunigo kalba, o artėdamas prie straipsnio pabaigos jau beveik noriu su juo sutikti. Kalėdų magija veikia.