Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kam pirmiesiems parūpo uždrausti Heloviną?

Žvarbiems vėlyvo rudens vėjams draskant kruvinai raudono klevų apdaro draiskanas, visai priartėjome prie to meto, kai dar neišaušęs rytas beveik susilieja su vakaro sutemomis. O iš tamsių šešėlių išnyra ne klaidžiojančios vėlės, o tiktai keistos valstybės institucijos, apie kurių buvimą dauguma mūsų šalies mokesčių mokėtojų iki šiol nė neįtarė.

Biudžetinė įstaiga Etninės kultūros globos taryba spalio 16 d. išplatino tikra viešosios erdvės sensacija tapusį kreipimąsi, kuriame „kviečia Lietuvos mokyklas ir kultūros įstaigas vengti demonizuoto pobūdžio Helovyno renginių organizavimo ar skatinimo juose dalyvauti“. Jokių šviečiančių moliūgų ant palangių, Šiurpnakčio karnavalų ar teminių vakarėlių miestelių kultūrnamiuose – viską reikia uždrausti. Tiesa, tokiam draudimui įgyvendinti Etninės kultūros globos taryba neturi galių, bet kas gi išdrįs nevykdyti primygtinės rekomendacijos, gautos iš tokios svarbios institucijos, kuri yra „Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus“ ir vykdo „teisės sistemoje įtvirtintos etninės kultūros valstybinės globos įgyvendinimo priežiūrą“.

Keliems nuomonių formuotojams, visuomenininkams ir liberaliems politikams viešai nusistebėjus tokiais pareiškimais, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė tapo geidžiamiausia televizijos ir radijo laidų viešnia. O tada jau pasipylė nauji etnologijos ir religijotyros atradimai: „Kaip galima vieną dieną būti apsirengus vampyru, o kitą – eiti į kapines?“

Lygiagrečiai į kovą prieš Heloviną pakilo socialinių tinklų pasaulėžiūrinių karų politrukai, bene daugiausia dalijęsi feisbuke ištrauka iš Laimos Lavastės knygos „Kunigas Ričardas“. Joje cituojami populiaraus kunigo Ričardo Doveikos žodžiai, esą Helovino tikslas yra „išvaryti iš miesto artimųjų vėles, kad jos netrukdytų mums gyventi“. Tarsi remtųsi ne Katalikų Bažnyčios mokymu apie pomirtinį gyvenimą su Kristumi, o pagonių tikėjimais apie tėviškės sodyboje ar prie miestelio krautuvės slampinėjančias protėvių vėles. „Išvaryti savo motinos, tėvo vėles? Juk ir mirę jie yra šalia mūsų“, – teigia kunigas.

Paliksime tokius teologinius atradimus Vatikano Tikėjimo mokymo kongregacijai, o patys geriau pasidomėkime, iš kur mūsų krašte kilo tas visas priešhelovininis vajus. Juk kalendoriuje trys spalio ir lapkričio sandūros šventės gražiai atskirtos ir neturėtų lipti viena ant kitos. Spalio 31 d. linksmai atšvenčiame Vakarų popkultūros mums padovanotą Heloviną, lapkričio 1-ąją bažnyčioje pagerbiame Visus šventuosius, o lapkričio 2 d. lankome kapus ir uždegame žvakeles. Silpniausia grandis šitoje švenčių virtinėje yra Visų šventųjų diena, nes sekuliari visuomenė išvis neprisimena, kad tą dieną derėtų pašlovinti gausų būrį romėnų liūtams sumaitintų pirmojo mūsų eros amžiaus kankinių, Viduramžių teologų ir apreiškimus patyrusių vienuolių. Net ir praktikuojantys katalikai, nepaisant kunigų pastangų aiškinti švenčių prasmę, vis tiek pakiša Visus šventuosius po Vėlinėmis ir traukia į kapines deginti kiniško parafino netvariuose stiklo bei plastiko indeliuose visą savaitę.

Vis daugiau katalikais save vadinančių, bet į bažnyčias tomis dienomis nė neužsukančių lietuvių turbūt taip daro visai ne todėl, kad iš Helovino moliūgo būtų pasigavę kokį tamsiųjų amžių demoną. Jiems tiesiog vis sunkiau darosi tapatintis su seksualinio vaikų išnaudojimo skandalus bandančia nutylėti institucija ir ištverti tolimosios dešinės politine propaganda persmelktus radikalizuotų kunigų pamokslus.

Kone kiekvienos parapijos klebonas pastebi, nors ne visi tai viešai pripažįsta, kad su vyriausia tikinčiųjų karta išeina įprotis Visų šventųjų bei Vėlinių laikotarpiu užsakyti Šv. Mišias už mirusius giminės artimuosius. O jos visuomet buvo svarbus parapijų pajamų šaltinis, nes vestuvių ir krikštynų naujai „Teslai“ ar kelionėms po pasaulį užteks tik populiariausiems instagraminiams dvasininkams, o šaltos mažų miestelių bažnytėlės vos užsimoka už elektrą.

Helovino smerkimo vajus į mūsų viešąją erdvę atkeliavo visai ne iš Vatikano, kuriam rūpi ne Lietuvos mokinukų diskotekų dekoracijos, o nesėkmingos popiežiaus Pranciškaus taikdariškos misijos bei Viduržemio jūrą bandančių perplaukti migrantų likimas. Užtat „Šėtoniška“ Helovino prigimtimi savo ganomuosius reguliariai baugina Rusijos stačiatikių bažnyčiai vadovaujantis Maskvos patriarchas Kirilas. Tas pats, kuris laimina Vladimiro Putino kraugerišką „specialiąją operaciją“ Ukrainoje. Kova prieš Heloviną Rusijoje jau seniai tapo bendros antivakarietiškos propagandinės kampanijos dalimi ir prasidėjo panašiu laiku, kaip ir polinkis kariauti su kaimynais.

Dar 2013 m., prieš pat Krymo aneksiją, Sibiro Omsko regiono įstatymų leidėjai uždraudė švęsti Heloviną visose mokyklose, nes Rusijos vaikus esą reikia saugoti nuo „pavojingos ir moralę teršiančios JAV kultūrinės įtakos“. 2015 m. „Moscow times“ pranešė, kad Archangelsko miestas uždraudė mokyklose švęsti Heloviną, o Rusijos stačiatikių bažnyčia ragino vietines valdžios institucijas tokį pat draudimą įgyvendinti Sibire esančiame Krasnojarsko regione.

„Lietuvos rytas“ 2015 m. citavo Maskvos patriarchato stačiatikių dvasininką Maksimą Zolotuchiną, kuris „STS-Prima“ televizijai sakė, esą vaikus po Helovino „gali apimti depresija, nes jie nesugeba atskirti tikrovės nuo išgalvotų dalykų ir tokiu būdu jų sielas užplūsta blogis“. Nieko neprimena?

Pirmieji Lietuvoje platinti Helovino temai skirtą Kremliaus antivakarietiškos propagandos dalį ėmėsi prorusiški tinklapiai. Taip viename vis dar neužblokuotame V. Putino mylėtojų portale atsirado į lietuvių kalbą iš leidinio „Cargrad“ išverstas Rusijos stačiatikių psichologo Nikitos Janočkino straipsnis su štai tokiais propagandos grynuoliais: „Visai ne atsitiktinai amerikiečių satanistų bažnyčia, kurią remia Kongresas ir kurią legalizavo JAV prezidentas Barakas Obama, viešai švenčia šią šventę.“

Kaltinimai „satanizmu“ visiems „kolektyviniams Vakarams“, Baltijos šalims ir Ukrainai ne kartą skambėjo iš paties V. Putino ir jo artimiausių bendražygių lūpų. O kokia gali būti geresnė jų iliustracija, jei ne raganomis, siaubo filmų serijiniais žudikais ir velniukais persirengę vaikučiai, Helovino vakarą lankantys kaimynus moliūgų žibintais papuoštoje priemiesčio gatvelėje. Nebent tik lietuviškos Užgavėnės su velnių ir vengrų daktarų kaukėmis. Pastarosios, žinoma, atsirado iš patologiškos Landsbergių klano neapykantos geriausiam Kremliaus draugui Viktorui Orbanui, bet tai jau visai kita tema.

Nefanatiškai lietuvių daugumai Helovino ir Vėlinių supriešinimas neturi jokios prasmės, nes Fredžio Kriugerio iš „Košmaro Guobų gatvėje“ pirštinė su peiliais ir Michaelo Myerso iš pirmojo 1978 m. Johno Carpenterio „Helovino“ virtuvinis peilis, balta kaukė bei kombinezonas yra tokie pat svarbus mūsų kultūrinio konteksto suvokimo ženklai, kaip ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Lietuviškos kapinės“. Ir kitaip jau nebus.