Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kiek poeto gynėjų išsigando „Wagnerio“?

„Vagnorius į Vilnių eina, o mūsų valdžia nieko nedaro“, – sako į stilingą XX a. dviratį pasirėmusi rūsčiaveidė ponia, prie Leipalingio „Aibės“ sutikusi senokai matytą kaimynę. Vidurvasario sausra išdžiovino ne tik grybingiausius dzūkų šilus, bet ir lietuvių galvas – užteko Arestovyčiui su Feiginu neatsakingai leptelėti apie tokią galimybę, kad Baltarusijoje įkurdinti Jevgenijaus Prigožino privačios karinės kompanijos „Wagner“ samdiniai galėtų veržtis į Vilnių, ir mes jau prikrovėme sauskelnes.

Krašto apsaugos ministras, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas ir Prezidentūra vienu balsu aiškina, kad jokios grėsmės nėra, o Lietuva drauge su sąjungininkais pasiruošusi sunaikinti bet kokią įsibrovėlių grupę ar karinės technikos koloną, vos tik ji kirstų mūsų šalies sieną. O kitą dieną vėl iš naujo sulaukia tų pačių klausimų apie pasirengimą atremti „Wagner“ puolimą.

Buvęs Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Oleksijus Arestovyčius karo pradžioje atliko svarbų vaidmenį ramindamas Ukrainos visuomenę ir įtikindamas milijonus rusų kalbą suprantančių žmonių visame pasaulyje, kad Ukrainos pergalė – neišvengiama. Tačiau pastaruoju metu, ypač po atleidimo iš pareigų dėl apmaudžios, bet ne itin reikšmingos klaidos, jo pasisakymuose Marko Feigino „Youtube“ kanale lieka vis mažiau faktų. Galbūt netekęs darbo Prezidentūroje jis prarado ir prieigą prie didžiosios dalies neviešų informacijos šaltinių, nors ir toliau stengiasi sudaryti žiūrovams įspūdį, esą žino gerokai daugiau už juos, tik ne viską gali viešai pasakyti, kad nepakenktų savo šaliai.

Galbūt apie Ukrainos įvykius O. Arestovyčius iš tikrųjų žino gerokai daugiau už kai kuriuos savo tariamu išmanymu gynybos srityje itin besididžiuojančius lietuviškų „Youtube“ kanalų apžvalgininkus. Bet kai pradeda kalbėti apie tai, ko visai nepažįsta, klausytis darosi ir graudu, ir juokinga. Ypač, kai jis kuo rimčiausiai pradėjo svarstyti, per kiek laiko Ukrainos ginkluotosios pajėgos galėtų ateiti į pagalbą Lietuvai.

Pirmiausia turbūt reikėtų paminėti, kad šiuo metu Lietuvos kariuomenė su kitais NATO sąjungininkais moko Ukrainos karius ne tik naudotis šiuolaikiniais vakarietiškais ginklais, bet ir veikti mūšio lauke. Tai turbūt ir pati kažką moka. Nors panikuojantys sofos ekspertai, paskutinį kartą rankose laikę ginklą prie Brežnevo ar Andropovo, priesaikos okupantų armijai metu, vis dar gali nepastebėti, kad mūsų kariuomenė jau seniai nėra 1991-ųjų savanoriai su armatūros strypais ir medžiokliniais šautuvais.

Kuo „W'agner“ samdiniams pasibaigtų O. Arestovyčiaus įsivaizduotas „žygiavimas į Lietuvos teritoriją su šarvuočiais ar pėsčiomis“, jums paaiškintų bet kuris Lietuvos kariuomenėje pastaraisiais metais tarnavęs šauktinis. Bet geriau jums pacituosiu tikrą gynybos ekspertą, žurnalistą Aleksandrą Matonį: „Įsiveržusios ir tariamai niekam nepavaldžios karinės grupuotės neutralizavimo scenarijus Lietuvos kariuomenė intensyviai repetavo nuo pat 2014 metų. Nacionalinės greitojo reagavimo pajėgos tam gerai parengtos, be to, Lietuvoje veikia labai geros kovinės parengties NATO pajėgos – Vokietijos vadovaujama sunkioji kovinė grupė ir JAV sunkiojo tankų bataliono kovinė grupė, kiekviena jų remiama savo artilerijos. Apie superinės parengties Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgas net nepradedu pasakoti.“

Niekas neįtikins tos visuomenės dalies, kuri nepasitiki nei sistemine žiniasklaida, nei valstybės pareigūnais, o žinių apie pasaulį ieško politikos užribio veikėjų socialinių tinklų paskyrose ir viena ausimi Aliaksandro Lukašenkos televizijos kanalo propagandinę laidą nuklausiusių kaimynų kliedesiuose. Jiems visada atrodys, kad valdžia nuo mūsų slepia kažkokias grėsmes.

Sveikos nuovokos nepraradusiam žmogui to turėtų pakakti, kad praeitų noras, atsibudus po vidurnakčio, eiti kasti apkasų sostinės pakraštyje arba smėlio maišais tverti Minsko plentą. Tačiau niekas neįtikins tos visuomenės dalies, kuri nepasitiki nei sistemine žiniasklaida, nei valstybės pareigūnais, o žinių apie pasaulį ieško politikos užribio veikėjų socialinių tinklų paskyrose ir viena ausimi Aliaksandro Lukašenkos televizijos kanalo propagandinę laidą nuklausiusių kaimynų kliedesiuose. Jiems visada atrodys, kad valdžia nuo mūsų slepia kažkokias grėsmes, o kiekvieną raginimą nepanikuoti vertins kaip pretekstą prisipirkti druskos, degtukų ir kruopų.

Krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui paskubėjus paskelbti apie Lietuvos planus įsigyti vokiškus tankus „Leopard“, o prezidento vyriausiajam patarėjui Kęstučiui Budriui įvardijus pirkinio kainą – apie 2 milijardus eurų, – tie patys panikuotojai puolė verkšlenti, neva dėl tokio brangaus pirkinio vargšės Lietuvėlės mokesčių mokėtojams teks nusimauti paskutines kelnes. O prasidėjus karui vis tiek nesugebėsime pasipriešinti, todėl geriau neerzinti Rusijos, o su ja prekiauti ir mažiau „išsišokti“ teikiant pagalbą ukrainiečiams.

Jeigu politikai tankų bataliono kūrimo nepaskandins tarpusavio rietenose, Lietuva bus pasirengusi atremti gerokai rimtesnes grėsmes negu būrelio J. Prigožino samdinių „gastrolės“. Gerokai sudėtingiau bus padidinti mūsų visuomenės atsparumą dėl kiekvieno nepagrįsto gando kylančiai panikai.

„Covid-19“ pandemija, nesėkmingas Baltarusijos bandymas užtvindyti mūsų šalį pabėgėliais ir Rusijos įsiveržimas į Ukrainą atskleidė, kad iki 20 proc. Lietuvos visuomenės taip ir neišsiugdė sugebėjimo suprasti juos pasiekiančių naujienų srautą ir adekvačiai į jį reaguoti. Tris dešimtmečius suaugusiųjų švietimas niekam nerūpėjo, o dabar dalies pasitraukusiųjų į sąmokslo teorijų ir svetimos propagandos suformuoto pasaulėvaizdžio pogrindį iš jo išvilkti į šviesą jau neįmanoma. Visi bandymai diskutuoti faktų ir argumentų kalba atsimuša į gelžbetoninę nepasitikėjimo bei atmetimo sieną. O viešaisiais pinigais finansuojamos pilietiškumo ugdymo programos panašios į pamokslavimą bažnyčios chorui, kai agituojame tuos, kurie ir taip yra mūsų bendraminčiai.

Nesugebame susikalbėti ne tik su svetimos propagandos aukomis, bet ir tarp mūsų, nuoširdžių Lietuvos patriotų, diskutuoti nerėkdami ir neišvadindami vienas kito Tėvynės priešais. Todėl į Vytauto Toleikio klausimą, ar tikrai reikia sostinėje statyti abejotinos vertės paminklą poeto Justino Marcinkevičiaus kūrinių trilogijai, pusė Lietuvos sureagavo tarsi į bandymą nugriauti Gedimino pilį. Oponentai ginčijo ne V. Toleikio straipsnio teiginius, bet pačią jo teisę kritiškai vertinti poeto kūrybą ir veiklą sovietmečiu. Paskui viešuosius intelektualus sukruto biudžetinių kultūros įstaigų valstybės švenčių etatiniai J. Marcinkevičiaus eilių deklamuotojai ir žmonės, kurie poezijos knygos nebuvo atsivertę nuo mokyklos baigimo 1980-aisiais.

Kol ne vėlu, privalome susirūpinti šitų žmonių teksto suvokimo ir kritiško juos pasiekiančios informacijos vertinimo gebėjimų ugdymu. Jie dar nėra visiškai prarasti, kaip mano jau minėti 20 proc. svetimos propagandos aukų, bet nepalankiai susiklosčius aplinkybėms gali juos papildyti, nes yra pernelyg lengvai pažeidžiami.

Aukas paminklo J. Marcinkevičiui statybai jau renka originaliais protestais prieš karantino ribojimus išgarsėjusios „Basos mamos“, o galiausiai ir prezidentas Gitanas Nausėda nepraleido itin dėkingos progos įsiteikti savo rinkėjams originaliu pasisakymu, esą kritiškos diskusijos apie J. Marcinkevičiaus kūrybą skaudina rašytojo artimuosius. Laimei, nemažai mūsų literatūros klasikų buvo kunigais, tai nepaliko anūkų ir proanūkių – galėsime atvirai kalbėti bent apie kunigą Maironį ir vyskupą Antaną Baranauską.

Labai stengiausi nesivelti į šią nesveiku susipriešinimu virtusią diskusiją. Bet dabar galiu prisipažinti, kad didžiuosiuose 1988-ųjų Sąjūdžio mitinguose išeidavau parūkyti, kai prie mikrofono stodavo poetas J. Marcinkevičius. Nes mano pankiškai sielai visas tas patriotinis patosas atrodė mažų mažiausiai nenuoširdus. Nors visai nebuvau alergiškas patriotinei poezijai ir ėjau klausytis savo kūrybą sausakimšoje žmonių Arkikatedroje skaičiusio Bernardo Brazdžionio. O pažvelgęs į paminklo J. Marcinkevičiui vizualizaciją pirmiausia pamaniau, kad jis puikiai galėtų papuošti dar vieną Kauno pakraščio transporto žiedą, bet tikrai netinka sostinės senamiesčiui. „Tas objektas panašiausias į septinto dešimtmečio pabaigos, aštunto dešimtmečio ar devinto dešimtmečio pradžios Lietuvos teatro butaforiją“, – apie paminklą „Trilogija“ rašo „Naujajame židinyje“ Paulius Subačius.

Užsiminkit apie tai Kauno merui, gal ir šį ne itin vykusį paminklą išsiveš, kaip išsivežė Lukiškėms kurtą arklį? O gal vertėtų jį įsiūlyti Druskininkų kurortui, kuriame J. Marcinkevičius 1968 m. per 12 dienų parašė istorinę dramą „Mindaugas“? Širvintų merė jau pati pasisiūlė priglausti.

Pastebėjau, kad išsigandusiųjų „Wagner“ įsiveržimo ir pasipiktinusių J. Marcinkevičiaus „juodinimu“ socialinių tinklų vartotojų grupės sutampa maždaug 60–70 proc. Reprezentatyvi apklausa, apimanti ir tuos žmones, kurie nieko nerašo ir nebendrina feisbuke, galbūt šią teoriją paneigtų arba atskleistų dar ryškesnę šių grupių koreliaciją. Bet, kol jos niekas neatliko, galiu remtis vien tik savo paviršutiniško tyrimo išvada: kol ne vėlu, privalome susirūpinti šitų žmonių teksto suvokimo ir kritiško juos pasiekiančios informacijos vertinimo gebėjimų ugdymu. Jie dar nėra visiškai prarasti, kaip mano jau minėti 20 proc. svetimos propagandos aukų, bet nepalankiai susiklosčius aplinkybėms gali juos papildyti, nes yra pernelyg lengvai pažeidžiami.