Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kiek verta nenukirsta pušis ir pirmoji žemuogė?

Vasara užgriuvo be perspėjimo – iškart su žemuogėmis, grybais, alkanais uodais ir iki tinkamos maudytis temperatūros sušilusiu Snaigyno ežero vandeniu. Bei pagrįstomis dvejonėmis: ar tikrai sugebėsime dar išlikusius natūralios gamtos fragmentus išsaugoti ir palikti būsimoms kartoms.

Antrąją vasaros dieną atsiklaupiau prieš Kapčiamiesčio girią, tarsi maldos žodžius rinkdamas prisirpusias žemuoges. Ketvirtosios dienos pavakarę, kol trumpinau išstypusią sodybos žolę, žmona grįžo iš miško su trimis saujomis voveraičių, ritinėjamų didelio dzūkiško kašiko dugne. Iškepiau su spirgais, svogūnais, patiekiau su šviežiomis virtomis bulvėmis – pakvipo per visą kaimą. Net gamtos fotografas Marius Karlonas, pamatęs mano kuklios dzūkiškos vakarienės nuotrauką feisbuke, mandagiai priekaištavo: „Ir kam dabar erzinti nevakarieniavusį žmogų?“ Atsiprašiau.

Pro teatrališkai sureikšmintas rinkiminių metų aistras, aktyvumo ir dėmesio sutrikimo kamuojamos žiniasklaidos nuostabą, kad kažkur lyja lietus, šviečia saulė, o įžymybėmis paversti kriminalinių įvykių suvestinių personažai puikuojasi prabanga, vis tiek galima įžiūrėti ketvirtą dešimtmetį laisvėje gyvenančios pilietinės tautos brandą. Vis mažiau veržiamės kažką mėgdžioti, būti tikresniais europiečiais už vokiečius ar prancūzus, pralenkti estus statistikos lentelėse, dairytis per petį, ką pasakys apie mus Kremliaus propagandos kanalai. Todėl nuo karo pabėgusiam ukrainiečiui, Vilniuje taksi vairuojančiam tadžikui ar naujų Kauno gamyklų statybose pinigus savo šeimai uždirbančiam baltarusiui esame pati tikriausia Europa – turtinga, saugi, pernelyg aptingusi, kad pati nusidirbtų sunkiausius darbus, bet jau išmokusi mandagiai slėpti pranašumo prieš šviežius atvykėlius nuotaikas.

Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau man patinka šita šalis. Net jeigu šiemet Seimo rinkimus laimės visai ne ta partija, už kurią balsuosiu, tai nuliūdins ne labiau, nei po ilgos ir šiltos vasaros gelstantys medžių lapai. Nes taip jau buvo ne kartą, kai pavargusi nuo dešiniosios valdžios Lietuva rinko kairiuosius, o paskui vėl sviro dešinėn, tarsi kartodama kažkokį gamtos dėsnių jai užprogramuotą ciklą.

Gamtos ritmą pirmąjį vasaros savaitgalį pakvietė pajusti Varėnos rajonas, surengęs turizmo sezono atidarymo šventę. Užsukau pasiklausyti diskusijos „Gamtos ritmu – sutaikyti žmogų ir gamtą“, kurioje botanikas Mindaugas Lapelė, žurnalistas Vytaras Radzevičius, Grybaulios kaime gyvenanti kalbininkė Rūta Petrauskaitė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Agnė Jasinavičiūtė ir lėtojo gyvenimo idėjų propaguotojas Valdas Kavaliauskas ieškojo sutarimo tarp žmogaus poreikių ir gamtos išsaugojimo formulės. O grįždamas namo vėl pro automobilio langus dairiausi į plynėmis iškirstus Dzūkijos nacionalinio parko girių plotus ir tęsdamas diskusijos temą mintyse skaičiavau, kiek dar dešimtmečių užtruks dzūkams susivokti, kad lentomis ir pjuvenų briketais nepaverstas miškas vien per turizmą gali atnešti daugiau pajamų negu tie vargani eurai, kuriuos mišką pardavęs žmogelis kaipmat išleidžia dantų protezams susidėti ar anūkų studijoms apmokėti.

Kita vertus, dėl viešojo intereso uždraudę saugomose teritorijose augančių miškų savininkams paversti juos pinigais, vos tik medžiai sulaukia kertamo amžiaus, privalome sąžiningai atlyginti dėl to patiriamą žalą. Toks kompensavimo mechanizmas galėtų būti finansuojamas, pavyzdžiui, labiau apmokestinant pajamas iš ūkinių miškų kirtimo ir skiriant jam dalį pinigų iš artimiausią dešimtmetį neišvengiamai didėsiančių taršos mokesčių. Nes vien patriotizmo ir ekologinio sąmoningumo neužteks, kad miško savininkas atsisakytų greito uždarbio galimybės ir vien grožėtųsi, kaip stiebiasi į dangų antrą šimtą metų gyvenančios pušys. Įtikinėjimai ir gėdinimai veikia tik tol, kol žmogui neprireikia mokėti už operaciją, kurios bendroje eilėje lauktų iki mirties, neprakiūra trobelės stogas, nesubyra automobilis. Jei dar miško paveldėtojas gyvena kitame Lietuvos pakraštyje ir kasdien pro langus nematys iškirsto ploto kelmų, tai nuraminti sąžinę užteks žinojimo, kad miškas bus atsodintas pagal galiojančią tvarką ir įstatymų numatytais terminais, o augdamas jaunuolynas „užrakins“ daugiau anglies dvideginio.

Liberali Lenkijos žiniasklaida linksmina savo skaitytojus istorija, kaip egzorcistas Michałas Olszewskis, pasitelkdamas dešrą, išvarė iš demonų apsėstos parapijietės piktąją vegetarizmo dvasią. O man šiemet knieti išvaryti iš Lietuvos nesaikingo grybavimo demoną. Nes vos tik prasikalė pirmosios žirnio dydžio voveraitės, lupam jas iš samanų. O kai pradės dygti baravykai, tempsim iš miško juos ne pintinėmis, bet pilnomis automobilių bagažinėmis. Pernai siūliau tautai nacionalinį grybautojų susitarimą, pagrįstą sveiku protu ir saiko jausmu. Todėl nekenks dar kartą pakartoti jums jo esmę: renkam ne daugiau kaip po tradicinio bulvinio kašiko dydžio pintinę arba standartinį kibirą vienam žmogui. Jį užpildę tiesiog baigiame grybauti ir nesileidžiame užvaldomi godumo nuodėmės, net jeigu grybai patys kiša galvas iš samanų ir prašosi išraunami.

Labiausiai nustembu, kai pamatau skaitytojus piktinantis pirmųjų žemuogių kaina: kaip drįsta kažkokie kaimiečiai pakelėje ar turguje už litrą uogų prašyti 15–20 eurų. O jūs pabandykite patys atsikelti auštant, iki vidudienio kaitros nusigauti į derlingą žemuogių miško laukymę, lankstydamasis ir geliamas vabzdžių surinkti po vieną mažą uogelę ir nesutrynęs jų į košę atgabenti iki pardavimo vietos. Tada kaipmat išgaruos noras lyginti miško uogas su pramoninio dydžio Lenkijos šiltnamiuose užaugintomis braškėmis, o pirmųjų žemuogių kaina atrodys neįtikėtinai maža. Pirmoji vasaros uoga – neįkainojama, bet antra jau gali turėti eurais apskaičiuojamą vertę, ypač, kai labai trokštate ją įsidėti į burną, bet pats nesiteikiate nusilenkti miškui ir ją nuskinti.