Seniai praėjo tie laikai, kai rinkimų apylinkėje su balsavimo biuleteniu rankoje sustingęs bičiulis, didžiąją metų dalį dirbantis Skandinavijos šalyse ir nesidomintis Lietuvos politikos naujienomis, skambino man telefonu ir nuoširdžiai klausė: „Už ką man balsuoti?“ Dabar aš pats taip dvejoju, ką pasirinkti iš dviejų kandidatų.
Bet jų pavardžių čia neminėsiu, nes tai būtų su žurnalisto statusu nesuderinama agitacija. Juolab, kad esu įsitikinęs, jog mano pasirinkimas vis tiek nenulems, kas pateks į antrąjį rinkimų turą.
Pramogų pasaulio žmonės vis garsiau piktinasi, kad draudimų ir finansavimo apribojimų suvaržyta Prezidento rinkimų kampanija stokoja gyvybės ir atrodo nuobodžiai. „Auksinių svogūnų“ televizinio kičo išauklėtam žiūrovui stebėti kandidatų diskusijas apie užsienio politiką ir krašto gynybos stiprinimą išties gali būti tikra kančia: statiškas vaizdas, jokių muzikinių intarpų, šmaikštaujančių laidų vedėjų. Niekas neprašo kandidatų šokti, dainuoti ar užrištomis akimis atskirti Konstituciją nuo Biblijos. Ranka pati tiesiasi prie televizoriaus valdymo pultelio perjungti kanalą ten, kur rodo veiksmo filmą ar seną romantinę komediją.
Debatus gali ištverti tik nuoširdžiai politika besidomintis žmogus, o toks turi aiškias pažiūras ir jau seniai žino, už ką balsuos. O nesidomintieji politika ir nežinantieji, už ką balsuoti, jų nė nežiūri – neįdomu. Todėl geresnis ar prastesnis kandidato pasirodymas debatuose neturės jokios įtakos rinkimų rezultatams.
Kandidatų debatai rūpi tik ištikimiausiems juose dalyvaujančių politikų gerbėjams ir rinkiminių štabų darbuotojams. Tai jie jaudinasi, kad jų lyderiai viešai neapsijuoktų ir paskui netektų vargti nusišnekėjimą rinkėjams aiškinant kaip ypatingos išminties sklaidą. Debatus gali ištverti tik nuoširdžiai politika besidomintis žmogus, o toks turi aiškias pažiūras ir jau seniai žino, už ką balsuos.
O nesidomintieji politika ir nežinantieji, už ką balsuoti, jų nė nežiūri – neįdomu. Todėl geresnis ar prastesnis kandidato pasirodymas debatuose neturės jokios įtakos rinkimų rezultatams.
Ką galėtų pakeisti rinkimų finansavimo ir agitacijos būdų liberalizavimas? Ar jus išgelbėtų nuo nuobodulio daugiau dinamiškos politinės reklamos iš visų kažką rodyti galinčių ekranų, kandidatų veidais tapetuotos tvoros, rinkiminiai mitingai, kuriuose mojuojanti gauta dovanų atributika minia skanduoja politinius šūkius, o scenoje politikai kaitaliojasi su populiariais muzikos atlikėjais ir savo pasirinkimą už pinigus atskleidžiančiomis įžymybėmis?
Bet visa tai kainuotų dešimtis ir šimtus kartų daugiau, negu rinkimams išleidžiama dabar.
Gyvename karo metais, kai Vladimiro Putino Rusija negaili visą Lietuvos biudžetą gerokai viršijančių lėšų savai pasaulio tvarkai įtvirtinti. Tai yra ne tik nauja artilerijos amunicija ir dronai, bet ir bandymai paveikti politinius procesus Ukrainą dabar remiančiose šalyse.
Pramoginei rinkimų kampanijai surengti vien smulkių fizinių asmenų aukų nepakaktų – kandidatams tektų imti stambias sumas iš rinkimų rezultatu suinteresuotų verslo grupių. O paskui už jas atidirbti. Bet didžiausia grėsmė yra ne naujų borisovų ir kurlianskių atsiradimas. Juk gyvename karo metais, kai Vladimiro Putino Rusija negaili visą Lietuvos biudžetą gerokai viršijančių lėšų savai pasaulio tvarkai įtvirtinti.
Tai yra ne tik nauja artilerijos amunicija ir dronai, bet ir bandymai paveikti politinius procesus Ukrainą dabar remiančiose šalyse, kad Europos Sąjungos ir NATO sprendimus stabdytų ne tik Vengrija bei Slovakija, bet ir kuo daugiau kitų šalių.
Kruvini sankcijas apeidinėjančių verslų pinigai ir dabar neišvengiamai sunkiasi į Lietuvos politiką, bet galimybės juos panaudoti yra taip suvaržytos, kad negali suteikti išskirtinių galimybių vienam kandidatui. Bet pakaktų tik atlaisvinti suvaržymus ir už juos perkamos reklamos krioklys užgriūtų rinkėjus visa jėga.
O dabar visiems tenka veikti atsargiai ir net Kremliaus propagandos naratyvus atvirai kartojančiam kandidatui nėra taip paprasta gauti už tai maišą rublių ir jį įsisavinti.
Politinės sistemos stabilumas ir laiku užkardomos galimybės paveikti ją iš išorės dabar yra ne ką mažiau svarbūs iššūkiai nacionaliniam saugumui negu klausimas, iš kur surinkti pinigų naujiems tankams, dronams ir oro gynybos sistemoms.
Politinės sistemos stabilumas ir laiku užkardomos galimybės paveikti ją iš išorės dabar yra ne ką mažiau svarbūs iššūkiai nacionaliniam saugumui negu klausimas, iš kur surinkti pinigų naujiems tankams, dronams ir oro gynybos sistemoms. Kai Valstybės saugumo departamentas užverstas į statybas Lietuvoje dirbti atvykstančių baltarusių ir tadžikų pavėžėjų biografijų nagrinėjimu, taršomas Seimo komisijos ir turi įgaliojimus tik rašinėti pažymas valstybės vadovams, niekas nedrįsta viešai pasiūlyti didinti jam finansavimą tiek, kiek padaugėjo iššūkių ir grėsmių.
Vilnius šiandien yra panašus į Šaltojo karo laikų Vakarų Berlyną, kur viena kitą stebėjo ir sekė visų šalių tarnybos. Kai mūsų sostinės centre kas antras praeivis gali būti kaimyninėje šalyje už savo pažiūras ieškomas politikas, saugumo ekspertas iš Vakarų, medžiagą tarptautiniam tyrimui kaupiantis žurnalistas ar paramą Ukrainos kariams renkantis aktyvistas, jų visų ir apie juos slampinėjančių įtartinų asmenų veiklą stebintys mūsų šalies pareigūnai turi gebėti ir turėti teisę veikti tarsi „007“ filmų personažai.
Sensacingi žurnalistiniai tyrimai, susiejantys kandidatus su nešvariais pinigais, ištransliuoti sisteminės žiniasklaidos, negali tapti staigmena, pajėgiančia užkirsti galimybę juose minimiems politikams sėkmingai dalyvauti rinkimuose. Nes jais patiki tik ta rinkėjų dalis, kuri ir taip tvirtai žino, kad balsuos ne už juos. O protesto elektoratui toks demaskavimas yra tik jų mylimo lyderio „puolimas“, dar kartą patvirtinantis, kaip jo bijo politinis elitas.
Dabar tai yra geriausia agitacija, padedanti kiekvienam pagiežos pritvinkusiam nuskriaustajam apsispręsti, kuriam iš 3–4 opozicinių kandidatų atiduotas balsas taps skaudžiausiu kerštu nekenčiamai valdžiai. Nes kandidatams jau neužtenka viešai ją kritikuoti ar kalbėti V. Putino marionetės žodžiais.
Opozicijos kandidato lyderystę turi legitimizuoti ne kas kitas, o tas pats politinis elitas, nukreipdamas savo pastangas į jo demaskavimą, kritiką ir patyčias socialiniuose tinkluose.
O garantuoti pergalę antrajame ture prieš dabartinį šalies vadovą jam gali tik vieša konservatorių vadų parama pastarajam. Idealu būtų, jeigu balsuoti už Gitaną Nausėdą paragintų Landsbergis, net nesvarbu kuris – tada jo varžovas garantuotai laimėtų Prezidento rinkimus.
