Ar galėjo G. Landsbergis tai nutylėti, ramiai dirbti kasdienį ministro darbą, ruošti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partiją artėjantiems Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimams, o nerimo akimirkomis vadovautis Prezidentūros patarimais „atsisėsti ir nusiraminti“?
1940 m. Lietuvos politinis elitas taip ir darė – čia pat, Europoje, jau plaikstėsi Antrojo pasaulinio karo pašvaistės, o Antano Smetonos aplinka dar naiviai tikėjosi, kad kažkaip pavyks išsaugoti valstybę ir savo vadžią nuolaidžiaujant agresoriams.
Gabrielius – ne toks, nes pirmiausia jis yra Landsbergis. Senelis Vytautas tris dešimtmečius kartojo lietuviams, kad iš jo sugriautos Sovietų Sąjungos pelenų užgimsta naujas blogis. O patikėjome juo tik tada, kai Vladimiras Putinas įsakė savo armijai veržtis į Ukrainą.
Turbūt jums knieti paklausti, kaip čia dabar yra, kad nei Valstybės saugumo departamentas, nei karinę žvalgybą ir kontržvalgybą vykdantis Krašto apsaugos ministerijos Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas jokio staigaus grėsmės nacionaliniam saugumui padidėjimo nemato? Jie tikrai pamatys arba gaus žvalgybinę informaciją iš sąjungininkų, kai mūsų pasienyje bus telkiamos pulti Lietuvą pasirengusios priešo pajėgos su tūkstančiais tankų, artilerija, karo lauko ligoninėmis ir mobiliais krematoriumais.
Tačiau mums patiems ruoštis karui tada bus jau ne laikas. Galėsime tik didinti jau esamų pajėgų parengtį, mobilizuoti rezervistus, išdalyti jiems ginklus ir prašyti NATO atsiųsti čia daugiau vokiečių. Bet pirkti karinę techniką ir mokyti karius ja naudotis bus jau vėlu.
Žvalgybinė informacija negali atsakyti į politinius klausimus, kokie pokyčiai vyksta mūsų sąjungininkų ir priešų sprendimų priėmėjų galvose. Tai gali žinoti ir numatyti tik mūsų šalies užsienio politiką formuojantys asmenys, tarp kurių neabejotinai yra ir užsienio reikalų ministras. O būdamas Landsbergis jis neabejotinai turi teisę ir pareigą kalbėti apie tas bręstančias grėsmes visuomenei, net jeigu Prezidentui tuo metu svarbiau išlaikyti savo rinkėjus palaimingoje tariamo saugumo ir gerovės iliuzijoje.
Lietuva negali sau leisti dar kartą pakartoti XVIII ir XX a. katastrofų, kai Europos žemėlapyje nebeliko mūsų valstybės. Nes dar viena Vasario 16-oji arba Kovo 11-oji gali neišaušti. „Rusijos pasaulio“ ideologai savo diskusijose atvirai sako, kad atkurdami imperiją daugiau nekartos Stalino klaidų palikti Baltijos regione tokius kvazivalstybinius darinius, kokiais buvo Estijos, Latvijos ir Lietuvos sovietinės respublikos. Jų įsivaizdavimu, daliai „pribaltų“ reikėtų sudaryti galimybę pabėgti į Vakarus, o likusius priešintis Rusijos okupacijai – sunaikinti.
Po tokio karo būtumėm panašūs į dabartinį Karaliaučiaus kraštą, kur neliko net senųjų baltiškų bei vokiškų vietovardžių, tik krūmais užaugę po plytą kolonistų ištampytų bažnyčių griuvėsiai.
Net jeigu tikimybė, kad visos mums nepalankios aplinkybės susidėlios į pražūtingą audrą, nėra neišvengiama, ruoštis privalome pačiam blogiausiam scenarijui. Nes šiais metais jau visai nesunku buvo patikėti, kad pildosi būtent jis, o ne kažkokia mums palankesnė įvykių seka.
Neužteks džiaugtis, kad Rusijai nepavyko užimti Kyjivo per 3 dienas. Ukrainos valstybė išliko, tačiau tas laiko langas, per kurį ji dar galėjo išvaduoti daugiau Rusijos okupuotų teritorijų, jau užsivėrė. Dabar iniciatyvą kare vėl perėmė agresorius ir nuosekliai įgyvendina savo planus ištęsti karą iki begalybės arba užbaigti jį iki vasarį vyksiančių Rusijos prezidento rinkimų.
Nepaisant ukrainiečių pastangų sukurti placdarmą tolimesniam kontrpuolimui kairiajame Dniepro krante, labiausiai tikėtina, kad karo pabaigoje siena tarp dviejų kariaujančių valstybių bus nubraižyta šios upės viduriu. Ne taip svarbu, kam priklausys Avdijivkos griuvėsiai, bet žiemai baigiantis Ukraina jau bus įsitikinusi, kad ilgesnis karo tęsimas reikš ne savo teritorijos išvadavimą, bet tik naujus praradimus.
Rusijos gyventojų apklausos liudija, kad per 70 proc. Putino rinkėjų pritartų karo užbaigimui taikos derybomis. O tai reiškia, kad veikiausiai taip ir bus padaryta. Tik liberaliose demokratijose vyriausybė gali veikti neturėdama gyventojų daugumos pasitikėjimo, o informacinės autokratijos visuomet remiasi visos liaudies meilės tironui iliuzija.
Todėl yra ypač jautrios visuomenės nuomonių permainoms. Rinkimai, žinoma, bus klastojami, tačiau V. Putinas privalo užsitikrinti, kad per juos nesugriūtų tikėjimas, jog dauguma rusų jo valdymo pratęsimui bent jau neprieštarauja.
Laimėjęs JAV prezidento rinkimus Joe Bidenas sakė europiečiams, kad Amerika sugrįžo, bet dabar ji pasitraukia iš mūsų žemyno net nepasibaigus jo valdymui, nes Donaldo Trumpo šalininkai kongrese sugebėjo užblokuoti paramos Ukrainai skyrimą.
NATO ir visa transatlantinė partnerystė vos atlaikė pirmosios D. Trumpo kadencijos iššūkius, bet tuomet Baltųjų rūmų administracijoje dar buvo nuosaikių respublikonų, kurie stengėsi sušvelninti Prezidento išsišokimus. 2024 m. pabaigoje D. Trumpas sugrįš dar labiau atitrūkęs nuo realybės, nusenęs ir apsistatęs neadekvačiais pataikūnais bei radikalais.
Tokiomis aplinkybėmis JAV pasitraukimas iš Europos saugumo sistemos gali nutikti gerokai greičiau, negu mes tikimės. Ir atrodyti taip apgailėtinai, kaip tuomet, kai JAV traukėsi iš Afganistano. Ypač, kai NATO politinius sprendimus visiškai paralyžiavo savo galią demonstruojantis Recepas Tayyipas Erdoganas ir Kremliaus bičiulis Viktoras Orbanas. Pastarasis tai jau tikrai pasirūpins, kad Ukraina niekada nebūtų priimta nei į NATO, nei į Europos Sąjungą, o bet kokiai kitai Rusijos agresijai nebūtų duotas deramas atkirtis.
Pasitraukusios iš pasaulio reikalų ir susitelkusios į savo vidines pasaulėžiūrines kovas tarp drausti abortus užsimojusių religinių fanatikų ir socializmą statyti svajojančių kairiųjų aktyvistų, Jungtinės Valstijos labai greitai gali prarasti laisvojo pasaulio lyderės statusą.
Likusiam pasauliui JAV bus tik dar viena tolimo žemyno šalis, kaip Brazilija, Argentina ar Meksika, kurių keistos naujienos pateikiamos vien portalų „Įvairenybių“ skiltyse. Net jeigu balsavusiems už D. Trumpą amerikiečiams tuo metu atrodys, neva jie susigrąžino kažkokią praeityje turėtą didybę.
G. Landsbergis kalbėjo apie būtinybę Lietuvai skirti daugiau išteklių savo kariuomenei stiprinti, nes dabartiniai finansavimo tempai nėra pakankami – Rusija pasiruoš naujam karui greičiau už mus. Tačiau iš valdančiosios partijos pirmininko norėtųsi išgirsti konkretesnį pasiūlymą, kiek ir kada reikės mokėti.
Kai finansų ministrė Gintarė Skaistė pristatė mokesčių didinimą savarankiškai dirbantiems asmenims, kuris reikšmingai nepagerintų viešųjų finansų būklės, buvau kone pirmu tuo pasipiktinusiu „gyvulių ūkio“ raguočiu. Nes čekiukų skandalo metu plepalai apie socialinį teisingumą visai neįkvėpė troškimo leisti valstybei giliau kišti savo leteną į mūsų pinigines.
Idėja solidariai susimesti savo šalies gynybai atrodo gerokai patrauklesnė pirmiausia todėl, kad dar ne visi užmiršome žiaurius vaizdus iš Ukrainos, o mūsų sostinės priemiesčiai labai jau panašūs į prieškarinę Bučą.
Turbūt teisingiausia būtų bendru valdančiosios daugumos ir opozicijos susitarimu laikinai padidinti pridėtinės vertės mokestį nuo 21 iki 22 proc. ir dar 1 proc. pakelti pelno mokestį, kad su gyventojais naštą dalytųsi ir verslas. Papildomos valstybės biudžeto pajamos dėl tokio padidinimo galėtų sudaryti iki 600 mln. eurų per metus, o tai leistų gerokai paankstinti Lietuvos kariuomenės divizijos sukūrimą bei apginklavimą. Ir svarbiausia, visi žinotų, kad mokesčių padidinimas yra laikinas ir galios, pavyzdžiui, dešimtmetį nuo jo taikymo pradžios.