Giliai širdyje aš net truputį džiaugiuosi, kad pagaliau ir ta Rusijos Federacijos piliečių tylioji dauguma, kuriai karas buvo tarsi futbolo varžybų transliacija per televizorių, kai iš pareigos palaikai savo komandą, bet nepersistengi domėtis, kas ir kada praleido įvartį, pajus visus mobilizacijos malonumus. Skaitykite iš naujo „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius pasauliniame kare“, nes visose supuvusiose imperijose mobilizacija vyksta būtent taip, kaip ten aprašyta. O jeigu Jaroslavo Hašeko knygoje jums per daug raidžių, paprašykite, kad apie tarnybos sovietinėje armijoje absurdą jums papasakotų prievarta į ją pašaukti tėvai ar seneliai.
„Kai buvau SSRS armijos rekrūtas 1986–88 m., kartą į Termezą mėnesiui mokymams atvežė rezervistus. Tokius tarp 30–50. Sugaudė juos bet kur – darbe, turguje, gatvėje ar kino teatro tualete. Tai priminė situaciją, kuomet į prastą nedidelės kompanijos žvejybą mažoje kūdroje atvažiuoja dar 200 laikiusių meškerę rankoje. Tai buvo didžiausias kada nors matytas bardakas Žemėje. Karininkus siuntinėjo kas antras žodis. Jokių įsakymų nevykdė. Realiai žaidė kortom ir gėrė vodkę. Dar panų pageidavo, bet Svietka su Nataška iš arbatinės skubiai atostogų pasiėmė. Pulko zampolitas liepė. Kai jau atėjo kažkoks didelis štabo žiurkinas aiškintis, jo tepaklausė: o tu kas? Zvezdačiotas? Eik n*****, zarežu. Pastatė jiems palapines, virė valgyt, šauktiniai tvarkė teritoriją, o rezervistai mėnesį gerai paatostogavo. Tai čia, suprantu, panašiai bus. Tik tada mėsos į „Ladą“ nekeisdavo“, – prisiminė žurnalistas ir keliautojas Vytaras Radzevičius.
Visi rusai, kurie labai norėjo pakariauti, per 7 karo mėnesius jau spėjo parsisamdyti į karą už algą. Dabar į prišnerkštus apkasus Donbase keliaus tie, kas naiviai tikėjosi, jog Putino karas jų nepalies. Laimingiausi iš jų laiku susipras pasiduoti į nelaisvę ukrainiečiams ir sulaukti karo pabaigos su visomis galūnėmis ir galva įprastose vietose. Kiti gi neturi jokių šansų prieš vakarietiškais ginklais apginkluotą ir motyvuotą išvaduoti savo žemę Ukrainos kariuomenę, jau pajutusią pergalės azartą.
Ar būtų moralu pasakyti, kad milijonai rusų šeimų nusipelnė sulaukti savo vaikų karstuose, nes pirmąją karo dieną neišėjo į gatves pasipriešinti Putino karui? Galima rasti milijoną pateisinimų, kad už protestus grėsė sulaikymas ir net 15 metų laisvės atėmimo bausmė, bet realybė yra gerokai banalesnė. Karas nebuvo jiems realus, kol televizorius rodė surežisuotus vaizdus apie sėkmingą „specialiąją operaciją“, o liejosi tik ukrainiečių ir samdinių iš Buriatijos, Šiaurės Kaukazo bei vargingų Rusijos užkampių kraujas. Maskvos ir Peterburgo viduriniosios klasės arogancija, besiribojanti su rasizmu, leido imperijos pakraščių gyventojus nurašyti į empatijos nevertas būtybes.
Net kai visos posovietinės erdvės estrados superžvaigždė Ala Pugačiova rusus nustebino savo drąsa, trumpai sugrįžusi į Rusiją į Michailo Gorbačiovo laidotuves ir viešai instagrame paprašiusi Teisingumo ministerijos įtraukti ją į užsienio agentų sąrašą, niekas neatkreipė dėmesio, kad smerkdama Putino karą, kuriame „dėl iliuzinių tikslų žūva mūsų vaikinai“, ji sureikšmino tik pačių rusų, bet ne ukrainiečių aukas. Viešųjų ryšių prasme toks pareiškimo tekstas yra teisingas, nes rusams visiškai nerūpi sugriauti Ukrainos miestai, išprievartautos moterys ir griuvėsių prispausti senukai. Juo labiau nerūpi savo tėvynę ginančių ukrainiečių karių gyvybės. Tik „mūsų vaikinai“ dar turi kažkokią vertę, tik jų kraujas raudonas ir lipnus, tik jų motinų ašaros sūrios ir šiltos.
Juokinguose protestuose prieš mobilizaciją, merginų būreliui šokant miesto gatvėje rateliu, kol jas sulaikys OMON‘as, dalyvavo gerokai mažiau rusų negu susigrūdo į eiles prie Sakartvelo ir Suomijos pasienio kontrolės postų. O kiek pasipiktinimo socialiniuose tinkluose, kad Baltijos šalys ir Lenkija, lyg tyčia, prieš pat mobilizaciją nusprendė neįsileisti Šengeno vizas turinčių rusų. Juk jie taip nori kovoti prieš Putino režimą, gurkšnodami latę Vilniaus kavinėse ir slėpdami lagaminų dugne šaukimus atvykti į mobilizacijos punktus stebėtis, kaip vargšai „pribaltai“ kenčia be rusiškų dujų bei elektros.
„Išgelbėti visus Rusijos piliečius nuo mobilizacijos turbūt nėra nei Lietuvos, nei kitų kaimyninių valstybių pareiga“, – apibendrino mūsų šalies požiūrį į prieglobsčio puolusius ieškoti rusus premjerė Ingrida Šimonytė.
Ne, mielieji, pas mus pasislėpti nuo tirono, kurį patys užsisodinote sau ant sprando, dabar jau nepavyks. Malonėkite patirti visą karo pramogų programą iki galo. Plikai nuskusta galva, skardinis šalmas iš apgriuvusių sovietinės armijos sandėlių, papelijusi uniforma, panašesnė ne į kareivio, o į prasigėrusio žvejo rūbus, apmokymų stovykla, kurioje primins, už kurio galo laikyti „Kalašnikovą“, kelios naktys traukinyje ir štai jūs jau gulite šlapiame šaltame purve per rudeninį lietų kažkuriame Luhansko srities pakraštyje. Ir net negirdite, kad virš galvos pakibęs Tapino „Bayraktaras“ jau nusitaikė paleisti sprogmenį.
Kaip šią savaitę savo „Youtube“ kanale taikliai pastebėjo mano ne itin mėgstamas rusų propagandistas, neseniai tapęs Ukrainos piliečiu, Aleksandras Nevzorovas, reaktyvinės artilerijos sistemos HIMARS raketai visiškai nesvarbu, ar toje vietoje, į kurią ji pataikys, bus 10, ar 100 rusų kareivių.
„Truputį gaila tų eglučių, kurių šakos gali neatlaikyti ištaškytų kūnų dalių“, – šiurpiai juokavo A. Nevzorovas.
Kelių dešimčių tūkstančių atluptų nuo sofos ir televizoriaus rusų metimas į karo mėsmalę gali atitolinti visišką Rusijos armijos sutriuškinimą Ukrainoje tik labai ribotam laikui. Juk ukrainiečių prasiveržimo prie Charkivo metu rusai ten vis dar turėjo gerokai gausesnius dalinius, tačiau nesugebėjo pasipriešinti technologiškai ir taktiškai pranašesniam priešui. Prievarta į karą atgabenti rezervistai bus dar mažiau motyvuoti aukoti gyvybes už Putino imperinius kliedesius negu dabar ukrainiečių triuškinami samdiniai.