Nepanašu, kad tai nuo karščio – metų laikai keičiasi, o mūsų abejingumas savos valstybės likimui niekur neišgaruoja. Net kai euforijos pagauti giedame Tautišką giesmę ar švenčiame mūsų sportininkų pergales, pasididžiavimas Lietuva kažkokiu keistu būdu sugeba transformuotis į etninį, bet ne pilietinį patriotizmą.
Nes jeigu visiems bent po truputį rūpėtų šimtametis projektas, vadinamas Lietuvos Respublika, sugebėtumėm susitarti dėl bendrų veiksmų jam apginti ir išsaugoti. Kalbu net ne apie krašto gynybai skiriamus Bendrojo vidaus produkto procentus ir juo labiau ne apie emigraciją, kuria taip mėgsta gąsdinti naujieji gelbėtojai iš dešiniojo politikos paribio.
Pirmąjį 2018 metų pusmetį imigracija į Lietuvą augo maždaug dvigubai, o emigracija sumažėjo ketvirtadaliu, suskaičiavo Statistikos departamentas. Du trečdaliai šiemet imigravusių asmenų yra Lietuvos piliečiai.
Visi žinojome, kad taip nutiks, bet, užuot kantriai palaukę, kol mūsų šalies vidutinė alga labiau priartės prie Europos Sąjungos vidurkio ir paskatos emigruoti natūraliai išnyks, politikai rinkosi rinkėjų bauginimo išnykstančia Lietuva kelią nė nesusimąstydami, kad taip suteikia priešiškai propagandai puikią progą skelbti mūsų valstybe kažkokia nepavykusia ir jau beveik žlugusia valstybe.
Šiuolaikiniai karai pirmiausia laimimi arba pralaimimi žmonių galvose, o tik tada atrieda tankai, keičiamos valstybių sienos. Taip buvo jau XX a. pabaigoje, kai Vidurio Europa vadavosi iš sovietų jungo. Kai JAV prezidentas Ronaldas Reiganas paragino: „Misteri Gorbačiovai, sugriaukite šią sieną!“, ji jau buvo griuvusi berlyniečių sąmonėje, nors fiziškai mūrai ir spygliuotos vielos tebestovėjo.
Kai Rusija pasiuntė „žalius žmogeliukus“ į Krymą, Vladimiras Putinas puikiai žinojo, kad ką tik Maidano revoliuciją surengusi Ukraina dar nepajėgi apginti pusiasalį, kurio gyventojai ilgai maitinti Kremliaus kontroliuojamų televizijos kanalų propaganda. Tačiau tokio scenarijaus, kaip buvo iš pradžių sumanyta, nepavyko pakartoti visoje Rytų Ukrainoje – Donecko, Luhansko, Charkovo ir Odesos srityse. Nes Ukrainos piliečiai, net ir ta jų dalis, kuri kalba rusiškai, apsisprendė priešintis.
Bet grįžkime į Lietuvą ir apsidairykime, kas nutinka, kai savos valstybės laisvę ir nepriklausomybę įsivaizduojame egzistuojant savaime, be jokių mūsų pačių pastangų ją išsaugoti ir apginti? Juolab, kad kartą taip jau buvo 1939–1940 m., kai praradome pirmiausiai Klaipėdos kraštą, o paskui ir visą savo valstybę.
Staiga nustembame, iš kur Klaipėdoje atsirado miesto savivaldybės tarybos narys Viačeslavas Titovas, mojuojantis sovietinių bylų ištraukomis ir skleidžiantis melą, neva Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkstančiai piliečių ir vaikų, o pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius. Piketuojame, rengiame jam apkaltą, apipilame miltais, bet neužduodame sau klausimo, iš kur į vietinę valdžią patenka tokie titovai, kas išrenka, nepabijokime to žodžio, atvirus Lietuvos valstybės priešus į savivaldybių tarybas, Seimą ir Europos parlamentą.
„Pirmiausia, tai yra viešųjų ryšių akcija, tai yra Kremliaus kolaboranto kalba arba mintis, pasakyta rinkėjams, kuriems Kremliaus kolaborantai yra visai mieli žmonės ir jie juos renka į miesto tarybas“, – sakė politologas Vladimiras Laučius.
Būtent Klaipėdos krašte Lietuva jau kartą padarė tokią klaidą, kai nesugebėjo užkardyti nacių Vokietijos agitatorių veikimo. Prieš tai, kai 1939 m. kovo 20 dieną Joachimas von Ribbentropas Berlyne įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ultimatumą, reikalaujantį taikiai perduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą, karas už klaipėdiečių protus jau buvo pralaimėtas.
Pastangų gintis būta – Lietuvos kariuomenės teismas Kaune 1934 – 1935 m. nagrinėjo 126 Klaipėdos nacių bylą. Nors teismo proceso metu Lietuva iš Vokietijos gavo 17 notų ir patyrė ekonominį spaudimą, 4 asmenys buvo nubausti mirties bausme, keli gavo net iki 12 metų laisvės atėmimo ir tik 36 buvo išteisinti. Net ir tokiomis priemonėmis susilpninti hitlerininkų įtakos taip ir nepavyko, negana to, fašizmas plito ir tarp kitų mažumų – buvo įkurtas net rusų emigrantų fašistų partijos Lietuvos filialas.
Vokiečių Klaipėdoje jau nebėra, o už sienos vietoje Rytų Prūsijos turime Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį. O kadangi V. Putino valdoma Rusija savo ideologija ir agresyvia užsienio politika darosi vis labiau panaši į 1938 – 1939 m. nacių Vokietiją, Klaipėdos krašto tautinės mažumos vėl nuteikinėjamos prieš Lietuvą. Tenka pripažinti, kad mes gal ne beviltiškai, bet jau gerokai pavėlavome tą Rusijos įtaką užkardyti. Pirmiausiai todėl, kad Valstybės saugumo departamentas yra paverstas tik informaciją kaupiančia ir analitines pažymas rašančia organizacija, bet nėra kam koordinuoti visų valstybės struktūrų veikos, kad tos grėsmės būtų įveiktos.
Pasieniečiai tikrina pasus, muitininkai stebi prekių gabenimą, policija gaudo vagis, prokuratūra sprendžia, kada yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, o kariuomenė mokosi atremti priešą, kol sulauksime NATO sąjungininkų pajėgų.
Ukrainiečiai turi didelę ir pagal jų galimybes efektyviai veikiančią Ukrainos saugumo tarnybą (SBU) kuri ne tik stebi Rusijos agentų veiklą, bet ir deportuoja iš šalies priešišką propagandą skleidžiančius užsieniečius ir net sugeba surengti tokias operacijas, kaip Arkadijaus Babčenkos „prisikėlimas“ ir atitempti į teismą nužudymo užsakovus. Prieš metus, kai su Lietuvos žurnalistų grupe lankiausi Rytų Ukrainoje, pavojingiausiose vietose mus lydėjo automatiniais ginklais ginkluoti vyrai, kurių neperšaunamas liemenes puošė SBU ženklai. O prieš išduodama leidimą lankytis tuomet Antiteroristinės operacijos zona vadintuose regionuose, SBU kruopščiai patikrino mūsų biografijas ir kūrybinę veiklą.
Iš Vakarų Europos nukopijuotas žvalgybos tarnybų kontrolės modelis, kai saugumiečiai nevykdo operatyvinės veiklos, o tik renka informaciją, ką tik pasibaigus Šaltajam karui, atrodė kaip tinkamas pavyzdys Lietuvai. Tačiau dabar tose šalyse, iš kurių mokėmės, Rusijos agentai veikia kaip savo kieme, o Kremliaus propagandos kanalų paskleistos melagingos naujienos įtakoja rinkimų rezultatus. Todėl manau, kad verta bent jau gerai išnagrinėti Ukrainos, tiesiogiai patyrusios Rusijos agresiją ir ją sustabdžiusios, patirtį. Odesoje, Charkove ir prie fronto linijos Donbase buvo ir tebėra gerokai daugiau į klaipėdietį V. Titovą panašių veikėjų, bet vietiniai rusiškai kalbantys gyventojai po ketverių karo metų save pirmiausiai tapatina su Ukraina, o ne maskolių peršamu „rusų pasauliu“.