Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kur Lietuvoje smagiausia pasenti ir numirti?

Ruduo man visuomet asocijavosi su žmogaus senatve ir nerimu dėl pernelyg greitai prabėgančio gyvenimo. Tačiau vis dažniau toli nuo didžiųjų miestų sutinku senjorus, kurie džiaugiasi taip susitvarkę paskutinį savo gyvenimo laikotarpį, kad galėtų mėgautis jiems dar likusiais metais.

Rytoj kalendorius jau rodys rudenį. Kiek pamenu, pastarąjį pusšimtį metų jis visada mane užklumpa per anksti. Kai dar norisi saulėtų dienų, šilto Snaigyno ežero vandens prisilietimo, nerūpestingų vakarų klausantis, kaip pernokę obuoliai dunksi į žemę. Kai pro mokyklinių prekių, išrikiuotų prekybos centruose kone nuo vidurvasario, lentynas dar galiu praeiti nusisukęs.

Šitas ruduo negali suteikti tos ramybės, kurią taip mėgsta gamta, kai vaisiai ir sėklos jau išbarstytos, jaunikliai paūgėję, grybai išbarstė sporas ir tyliai kirmija. Karo ir rinkimų metais ja pasitikėti negaliu, nes pernelyg lengvai galim prarasti viską, ką sukūrėme per tris laisvės dešimtmečius.

Ne tik visuomet jaunas Vilnius, bet ir atokūs provincijos bažnytkaimiai kažkaip nejučia po truputį išgražėjo, susitvarkė, ką buvo apleidę, ir atrodo labiau panašūs į jaukius turtingos senosios Europos užkampius, o ne pilką ir purviną vėlyvojo sovietmečio dykynę. Ypač jei juose apsilankau ne pirmadienio rytą, o per kokią rudeninę pabaigtuvių šventę, tarsi nusižiūrėtą iš ankstyvųjų „Midsomerio žmogžudysčių“ serijų.

Galime kiek tik norim kankinti save statistika apie katastrofiškai mažėjantį provincijos gyventojų skaičių, uždaromas ir reorganizuojamas mokyklas, naujų darbo vietų stygių. Tačiau yra ir kita, kiek šviesesnė šitų neišvengiamų reiškinių pusė. Vis dažniau sutinku žvalius pensininkus, užbaigusius savo profesinę karjerą didmiestyje ir stumdymąsi spūstyse iškeitusius į mažo miestelio ar kaimo ramybę. Ir atradusius ten neperkrautą viešąją infrastruktūrą bei visai nenuobodų kultūrinį gyvenimą.

Papasakosiu dvi tikras žmonių, su kuriais susipažinau šią vasarą, istorijas. Abiejų personažai nenorėjo būti minimi pavardėmis dėl skirtingų priežasčių, nors apie save man pasakojo neslėpdami gyvenimo džiaugsmo, kurį taip retai pavyksta pajusti didelio miesto poliklinikos eilėje ar viešojo transporto stotelėje sutiktų jų bendraamžių akyse.

Angelė pernai dar dirbo vienoje Kauno biudžetinėje įstaigoje, bet iš savo vadovų aiškiai suprato, kad sulaukusi pensinio amžiaus ten nėra itin pageidaujama. Šeimą ji buvo sukūrusi anksti, anksti ir išsiskyrė, o vienintelė dukra baigė mokslus, ištekėjo, gyvena užsienyje ir mamą aplanko ne per kiekvienas Kalėdas.

Angelės sprendimas parduoti trijų kambarių butą Žaliakalnyje ir įsikurti Veisiejuose brendo ne vienerius metus. Pirmiausia dairėsi kuklaus namuko, bet suabejojo ar vyresniame amžiuje turės jėgų reguliariai pjauti veją, po pūgos nusikasti sniegą ir spręsti santechnines problemas. Todėl išsirinko nedidelį butą renovuotame name, kur rytais ją pažadina gervių balsai. Po ketvirtadieninio pasivaikščiojimo į Veisiejų turgų Angelė būtinai užsuka į dvaro parke šią vasarą atsidariusią kavinę ir užkandžiauja dairydamasi į Ančios ežero fontaną.

„Didžiausia staigmena man buvo nemokamas viešasis transportas Lazdijų rajone. Sėdu į autobusą, nuvažiuoju į Druskininkų kurortą ir dar spėju grįžti tą pačią dieną. Parsisiunčiau „Lazdijai veža“ programėlę, tai dar išbandysiu, kur čia galima nukeliauti tais jų nemokamais elektromobiliais“, – pasakojo Angelė.

Moteris nerimauja tik dėl to, kaip kada nors, kai sveikata jau nebus tokia gera, jai pavyks patekti pas didžiųjų klinikų specialistus.

„Bet svarbiausia, kad nebūtų karo, o visa kita ištversim“, – kalbėjo naujoji veisiejietė, ragaudama visai ne dzūkiškai įmantrų desertą.

Antrasis susitikimas nutiko Merkinėje, kur prie paminklo partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui mane atpažino ir užkalbino pensininkų pora, paprašiusi rekomendacijos, kur galėtų nusivesti anūką daugiau sužinoti apie rezistencijos kovų šiame krašte istoriją. Pasisiūliau palydėti juos iki Merkinės krašto muziejaus, o pakeliui sužinojau, kad Juozas ir Elena šiemet tapo šio krašto užeiviais, nors įsikūrė ne spontaniškai įsigytoje iš nekilnojamojo turto agentų, o paveldėtoje iš giminaičių sodyboje.

„Tvarkėmės ją beveik dešimtmetį, bet tik dabar, kai jau abu pensijoje, nusprendėme apsigyventi nuolat. Butą Vilniuje palikom vaikams, kurie už tai įsipareigojo bent kartą per mėnesį mums atvežti anūką“, – sakė Elena.

Juozas ją papildė, kad apsisprendimą palikti sostinę lėmė ir Merkinės atgimimas, kai ten kone kiekvieną savaitgalį vyksta neprovincialūs renginiai, festivaliai ir koncertai. O buvę bendradarbiai ir draugai, susižavėję jų pavyzdžiu, vis dažniau klausinėja, ar nežino kokios nebrangiai parduodamos trobelės šiame krašte.

Išsivaduoti nuo stereotipų, kad už didmiesčių ribų baigiasi civilizacija, o nusukę nuo magistralinio kelio pateksite į siaubo filmų ir „TV pagalbos“ personažų pasaulį, pavyksta ne kiekvienam. Pokarinių išeivių iš kaimo karta dar nešiojo savyje traumuojančią kolektyvizacijos patirtį, nespalvotus prisiminimus apie neišbrendamus purvynus, vatines kelnes, kerzinius aulinius batus ir pragertus gyvenimus po klevais. Bet dabar į pensiją jau išeina gimusieji po Stalino mirties bumeriai, suspėję pamatyti ir patrauklesnių provincijos vaizdų.

Gražiausių Lietuvos pakraščių savivaldybėms, kurioms sunkiai sekasi pritraukti darbo vietas kuriančius investuotojus, nes dirbti ten jau nelabai yra kam, pats laikas nustoti puoselėti iliuzijas, kad dar gali kažkaip apsukti demografijos procesus ir ištuštėjusiose mokyklose vėl krykštaus vaikai. Dabar jos turėtų varžytis, kaip geriausia vieta į pensiją išėjusiems didmiestiečiams pasenti ir numirti.

Tokie naujakuriai neis prašyti pašalpų, nes dažniausiai gauna didesnę už vidutinę pensiją, o kainų skirtumą tarp parduoto būsto sostinėje ir įsigyto provincijoje gali išleisti samdydami čiabuvius pjauti žolę, mėgaudamiesi kokybišku maistu ir keliaudami iš vienos šventės į kitą. Žinoma, jiems reikės kokybiškų medicinos paslaugų ar bent pavežėjimo iki jų, o galiausiai dar ir slaugos bei dailiai sutvarkytų kapinaičių.