Romas Sadauskas-Kvietkevičius: Lietuvos provinciją prikels pensininkai

Iki Seimo rinkimų likus mažiau kaip 3 mėnesiams, visų partijų ir nepartiniai kandidatai jau neršia po bažnytkaimius ir miestelius žadėdami neuždaryti ištuštėjusių mokyklų ir ligoninių, stebuklingu būdu pritraukti į atokius rajonus mokslus baigusį jaunimą ir sugrąžinti emigrantus. Tik negirdėjau, kad kuris pripažintų akivaizdybę, jog išgelbėti Lietuvos provinciją gali tik pensininkai.

Kiekvieną vasarą, iškart po valstybinių egzaminų dar viena karta rajonų centrų ir miestelių gimnazijų abiturientų kraunasi į lagaminus išeiginius plėšytus džinsus ir užsigrybautus nešiojamus kompiuterius, džiaugiasi gavę vietas bendrabučiuose, ieško išsinuomoti kokią skylę sostinėje arba Kaune, kuo arčiau prie universiteto, kuriame studijuos. Ir tik vienas kitas iš jų po studijų grįš į gimtinę, nes provincijoje nėra ir nebus tiek darbo vietų jauniems medikams, teisininkams ar informacinių technologijų inžinieriams. Kuo geresnė rajono gimnazija, suteikianti kokybiškesnį išsilavinimą, tuo daugiau to krašto jaunimo gali studijuoti populiariose prestižinėse studijų programose, o tai reiškia, kad mažiau iš jų norės ir galės grįžti.

Toks provincijos nukraujavimas tęsiasi ne vieną dešimtmetį ir tęsis, kol kaime krykštaus vaikai, svajojantys ne tik vairuoti tėvo traktorių gimtosios Grabaukos arimais ar perimti mamos vietą už prekystalio Kapčiamiesčio „Aibėje“. Nepaisant kaimo plėtrai metamų milijardų, provincija tuštėja net ir gerokai už mus turtingesnėse senosiose Europos Sąjungos narėse. Ir jokie politikų pažadai ar ilgalaikės programos, vis iš naujo kuriamos sulig kiekviena nauja Seimo kadencija, šių demografinių reiškinių nepakeis.

Provinciją nuo visiško ištuštėjimo gali išgelbėti ne absurdiški bandymai priversti valstybės finansuojamas studijas baigusius jaunuolius keletą metų atidirbti merdėjančiuose užkampiuose ir jau tikrai ne parama jaunoms šeimoms nebrangiam būstui atokiuose rajonuose įsigyti. Nuotoliniu būdu turintys galimybę dirbti kūrybininkai ir taip po truputį keliasi į tarpumiškių vienkiemius bei etnografinius kaimus, esančius ne toliau kaip už 100 km nuo Vilniaus, kad bent kartą per savaitę galėtų sutvarkyti visus reikalus sostinėje ir vėl grįžti į savo virtualią darbo vietą po senomis liepomis ar ant gaivaus upelio kranto. Bet tokių profesijų per mažai, kad kaimas išliktų gyvas.

Iš tikrųjų išgelbėti bažnytkaimius ir miestelius gali tik gudrus planas ištraukti iš didmiesčių profesinę karjerą baigusius žmones. Sulaukėte 65-erių, vaikai išėjo į gyvenimą savais keliais, dažniau norisi pabūti gamtoje, o ne stumdytis prekybos centro eilėje ar rietis daugiabučio namo bendrijos susirinkime? Bet tokiame amžiuje keisti gyvenimo vietą nelengva pirmiausia dėl susiformavusių įpročių ir tingumo.

Paskatinti nepasilikti mieste galėtų protingi nekilnojamojo turto mokesčiai, paverčiantys 2 ar 3 kambarių butą sostinėje nepakeliama našta pensininkų porai. Pardavę tokį butą jie ir dabar galėtų įsigyti tvarkingą namą su pievute bei keliais vaismedžiais nedideliame miestelyje, kur yra pirmąją pagalbą teikianti ambulatorija, žinomo tinklo parduotuvė, bendruomenės namai, bažnyčia ir jaukios kapinaitės. Ir dar liktų pinigų kasmet, kol jėgos leis, pasidovanoti sau pažintinę kelionę vis į kitą pasaulio šalį.

Apsispręsti išsikelti į provinciją labiausiai trukdo stereotipai, suformuoti televizijos laidų, transliuojančių kaimo padugnių kivirčus. O juk iš tikrųjų tų prasigėrusių pašalpininkų, kviečiančių „TV pagalbas“ sugražinti pas kitą sugyventinę pabėgusį bedantį reproduktorių, kaime tėra mažuma.

Dabar į pensiją išeina karta, gimusi jau po Stalino mirties ir pabėgusi į miestus nuo kolchozinės beprasmybės, varganos buities bei skurdo. Todėl prireiks viešaisiais pinigais finansuojamos informacinės kampanijos, parodančios, kaip nuo tų laikų pasikeitė Lietuvos kaimas. Buities sąlygos vidutinio kaimiečio namuose nesiskiria nuo miesto daugiabučių gyventojų: plastikiniai langai, skalbyklės ir indaplovės, vietinis vandentiekis ir kanalizacija, greitas internetas ir televizija. Gyvenant gerai apšiltintame name kuro briketų visam šildymo sezonui galima nusipirkti už 2-3 mėnesių 3 kambarių buto šildymo kainą.

Sulaukęs pensijos žmogus iškart turėtų būti užpiltas nekilnojamojo turto agentūrų pasiūlymais surasti pirkėją jo butui mieste ir išsirinkti renovuotą namuką žaviame šalies užkampyje. Galėtų net specializuotos mugės vykti, kur greta NT spekuliantų savo stendus įsirengtų perkraustymo paslaugas teikiantys ir sodininkystės kursus organizuojantys verslai.

Pradėjus senoliams kurtis provincijoje, ten atsirastų darbo vietų ir vietiniam jaunimui. Nes santaupų turintis ir ne minimalią pensiją gaunantys naujakuriai pirks iš kaimynų daržoves bei sūrius, samdys vejos pjovėjus ir namų tvarkytojas. Naujais aktyvistais pasipildys kaimų bendruomenės, bažnyčios chore suskambės nauji balsai, pagausės politinių partijų skyriai.

Kartą įsukus tokį ciklą, kita pensininkų karta jau paveldės savo tėvų namus provincijoje, o butus miestuose galės užleisti vaikams. Tokiu būdu santykis tarp didmiesčių ir provincijos gyventojų išliks stabilus ir nebeliks iššūkių, ką daryti su pertekline rajonuose sukurta infrastruktūra.

Taigi, mieli kandidatai, pristigę fantazijos, ką pasiūlyti pavargusiems nuo jūsų pažadų „skatinti, gerinti ir kelti“ viską, kas jau seniai nekyla, rinkėjams – imkite ir įgyvendinkite šį planą, dovanoju jį nemokamai. Jei tik užteks drąsos.