Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Pakvieskim Venesuelos lietuvius sugrįžti į protėvių žemę

Tai prasidėjo pačioje šio amžiaus pradžioje, kai Lietuvoje ėmė pūstis nekilnojamojo turto kainų burbulas, o Pasaulinės krizės dar nenujautėme. Dirbau vietinio laikraščio redaktorium, o laisvalaikiu perpardavinėjau sodybas drauge su kiekvieną Dzūkijos šunkelį pažįstančiu kauniečiu, kuris kartą atėjo užsakyti skelbimo ir tapo naujo mano verslo partneriu.

Nupirkdavome paveldėtojams nereikalingą lūšną miške ar vaizdingoje pamiškėje, nupjaudavome žolę, surinkdavome šiukšles, nugriaudavome apirusias pašiūres ir jau galėjome prirašyti prie kainos vienu nuliu daugiau ar bent jau ją patrigubinti. Reikėjo vaizdingo aprašymo, atskleidžiančio vietovės unikalumą, ir kokybiškų nuotraukų skelbimui ir miestiečiai jau rikiavosi į eilę, nes kaip tik tuo metu turėti poilsinę sodybą tapo madinga.

Kai uždirbti litai jau pradėjo draskyti išsipūtusias kišenes, o žiemą, išskyrus šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpį, kai sodybas pirkdavo trumpam sugrįžę emigrantai, verslas trumpam sulėtėdavo, mudu, laukdami pavienių pirkėjų pakelės užeigose arba stumdydami pusnyse užklimpusį visureigį, pradėjome svarstyti, kad pasibaigus šitai kainų augimo beprotybei, būtų labai smagu žiemą mylėti Lietuvą iš tolo, įsikūrus gerokai šiltesnio klimato šalyje.

Pirmiausia atmetėme tą pasaulio dalį, kurioje dominuoja islamas ir turistų nutryptas šalis, kuriose gyventi būtų brangiau, negu Lietuvoje. Vartydami žemėlapius atkreipėme dėmesį į Venesuelą, kuriai priklausančioje Margaritos saloje buvo įsigiję barą Arūnas Valinskas ir Žilvinas Žvagulis. Pati Margarita atrodė jau pernelyg atrasta vakariečių ir netgi lietuvių, todėl žvilgsnis nukrypo į spalvingus žemyninės Venesuelos rytinės pakrantės žvejų miestelius. Vienas iš jų – maždaug Palangos dydžio Rio Caribe, įsikūręs prie pat Karibų jūros, vos už 22 kilometrų nuo Carupano oro uosto. Visus metus šilta jūra, asfaltuotos gatvės, kolonizatorių laikus menanti bažnyčia, mūriniai namai balintomis sienomis, žuvies turgus, ligoninė, pigios daržovės, vaisiai ir benzinas – ko daugiau reikia nuo speigo ir pūgų pabėgusiam lietuviui?

Nerimą kėlė tik tai, kad nuo 1998 m. Venesuelą valdė kairiųjų pažiūrų prezidentas Hugo Chavezas, bičiuliavęsis su Kubos Fideliu Castro, bet tuomet šito fakto nesureikšminome ir pradėjome svajonę konvertuoti į konkretų planą su terminais ir biudžetu. Kadangi tebedirbau laikraštyje, kuris kartą per savaitę turėjo pasiekti skaitytojus, į pirmąją kelionę išlydėjau savo bičiulį. Po mėnesio jis grįžo pasipuošęs Venesuelos vėliavos spalvų kepuraite, parsivežė krūvą nuotraukų, šviežių įspūdžių, ir viešbučio kambaryje nuo drėgmės supelijusius batus, bet apie sumanymą ten ieškoti namų, tepasakė: „Šitokią gražią šalį komunistai sušiko“.

Dar po pusmečio ir mūsų žiniasklaidoje pasipylė pranešimai apie socializmo statymo Venesueloje kuriozus – būtiniausių prekių ir net tualetinio popieriaus deficitą, nesuvaldomą infliaciją ir represijas prieš opoziciją. O kai H. Chavezas susidraugavo su ne ką mažiau trenktu mūsų kaimynu Aliaksandru Ryhoravičium Lukašenka, supratau, kad Rio Caribe manęs laukia ne ką labiau, negu Astravas. Tada atėjo Pasaulinė finansų krizė, privertusi ir mane iškratyti iš taupyklės nameliui prie šiltos jūros atidėtas santaupas.

Net ir tuomet, kai charizmatiškasis H. Chavezas 2013 m. pralaimėjo kovą su vėžiu, jį pakeitė ne demokratinės jėgos, o visiškai negabus „revoliucijos tęsėjas“ Nicolas Maduro, sugebėjęs didžiausias pasaulyje naftos atsargas turinčią šalį atvesti į visišką žlugimą.

Naujienų portalas „Lapatilla“ sausio 2 d. paskelbė straipsnį, kuriame palygino Venesuelos ir Lietuvos naujausių laikų istoriją. Prieš 20 metų Venesuela buvo turtingiausia Lotynų Amerikos šalis, kurios Bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui, Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, buvo beveik 2 kartus didesnis, negu Lietuvos. Dabar esame 6 kartus turtingesni už venesueliečius ir tik todėl, kad jie sunaikino demokratiją bei statė socializmą, o mes, pasak „Lapatilla“, po šimtmečio ekonominio nestabilumo dėl įvairių karų ir sovietinės okupacijos tapome išsivysčiusių šalių klubo dalimi ir turime „aukštą gyvenimo lygį, kaip ir bet kuri moderni tauta“.

Jei venesuelietiškas Maidanas greitai nesibaigs arba N. Maduro režimas imsis represijų prieš naujojo prezidento Juano Guaido šalininkus, Lietuva tiesiog privalo pasiūlyti pagalbą Venesuelos lietuvių bendruomenei – parsigabenti į istorinę tėvynę visus, kas to pageidautų, ir suteikti jiems pagalbą įsikuriant. Padaryti tai jau vėluojame – reikėjo susirūpinti prieš porą metų, kai iš Venesuelos į gretimas šalis pradėjo masiškai plūsti pabėgėliai. Skrydis iš kito žemyno, žinoma, kainuotų brangiau, negu lietuvių parsigabenimas iš Rytų Ukrainos, bet sugrįžtančiųjų nebus tiek daug, kad mūsų klestinti šalis negalėtų sau to leisti.