Pro išdaužytus ir jau nebeskaidria nuo musių išmatų bei riebalų plėvele užkaltus langus tai girdintys kaimynai žino, kad niekur jis neis. Toliausiai – iki lenkišką bambalinį alų perpardavinėjančios kaimynės durų pirmame aukšte. O išgėręs, kaip tikras žodžio žmogus, vėl parropos į namus, kuriuose yra reikalingas kaip pelėsių dėmė ant sienos.
„Kai aš numirsiu, verksit kruvinom ašarom,“ – šaukia dar nespėtiems Vaikų teisių apsaugos tarnybos išgabenti pas globėjus paauglėms užtinusi gimdytoja. Dukros tyli ir laukia, kada ji dar truputį išgers ir užmigs, nes tada jos galės ramiai ruošti pamokas arba siuntinėti virtualiems draugams savo ankstokai bręstančių kūnų dalių nuotraukas.
„Jeigu mūsų kandidatas nepatenka į antrąjį turą ir mes nelaimime Europos Parlamento rinkimų, mes tikrai pasitraukiame į opoziciją“, – likus savaitei iki rinkimų kalbėjo žodžio žmogus Ramūnas Karbauskis, bet antradienio vakarą jau teigė, jog „valstiečiai“ turi „prisiimti atsakomybę“, o penktadienį LVŽS taryba nusprendė, kad rinkimai beveik laimėti, todėl trauktis nėra jokio reikalo. Galėjo ta pačia proga nubalsuoti, kad laimėjome ir Euroviziją, negi sunku.
Visi jie elgiasi pagal tą patį modelį, tikėdamiesi, kad aplinkiniai pajus kaltę ir prašys pasilikti. Nes vos tik Vaciuko sugyventinė pasakytų „Ir gerai, eik“, jis sustotų tarpduryje. Panašiai dabar „valstiečiai“, pareikalavę iš rinkėjų aiškaus atsakymo, ar dar nori matyti juos valdžioje, ir gavę per prezidento rinkimus absoliučiai vienareikšmį „Ne“, visą savaitę stovėjo tarpduryje ir maivėsi. Negaliu piktintis R. Karbauskio pasisakymais, nes mano kacinas Juodulys irgi elgiasi kaip „valstiečių“ valdžia: gailiai miaukia prie durų, o kai jas atidarau, užuot išėjęs, atsitupia ant slenksčio ir laižo sau kankolus. O paspirti Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas ir kategorinis imperatyvas neleidžia.
Smerkti mūsų politikus už tokį elgesį ar vadinti jį neeuropietišku būtų nemandagu, ypač po to, kai Didžioji Britanija parodė „Brexito“ pavyzdį. Išeidinėti galima taip ilgai, kad visiems ims atrodyti, jog tas procesas niekada nesibaigs, bet visą laiką būti dėmesio centre.
Vladimiras Laučius antradienį beveik įrodė, kad LVŽS „buvo naudinga ir įspėti, kad trauksis iš valdančiosios daugumos, jei rinkimų rezultatai jiems nebus palankūs, ir iš tikrųjų trauktis, o ne blefuoti, kaip kad kai kurie „išminčiai“ puolė įtarinėti“, o „gąsdinimai kaip tik gerai veikia“. Tačiau pasitraukimas, atrodęs beveik neišvengiamas savaitės pradžioje, tolo visai kaip „Brexitas“, aplipo papildomomis sąlygomis ir išlygomis.
Jeigu „valstiečiai“ taip labai trokšta, kad rinkėjai jiems dar kartą pasakytų, jog tikrai nenori jų matyti valdžioje, tai neabejotinai prisiprašys tokio gesto per Europos Parlamento rinkimus. Tik neabejoju, kad R. Karbauskis ir S. Skvernelis ras būdų, kaip vėl jo nesuprasti ir ištęsti savo išėjimą iki pat 2020 m. Seimo rinkimų. O opozicija jiems padės, nes po savivaldybių, Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų 2019 m. jau nebeturės nei jėgų, nei valstybės dotacijos likučių iškart pradėti Seimo rinkimų kampaniją. Kad ir kaip stengtųsi pasirodyti atsakingais už valstybės stabilumą, jie lengvai išsiduoda, jog yra paprasčiausiai nepasiruošę lemiamam mūšiui dabar, o ne po pusantrų metų.
Laisvės partija dar tik kuriasi, Arvydas Juozaitis ir Mindaugas Puidokas savus darinius vos pradeda organizuoti, Vytenis Andriukaitis nebaigė darbo Europos Komisijoje – visi kūrė savo sėkmės planus apsibraukę kalendoriuje 2020 m. spalį. Dar mažiau išankstinių rinkimų trokšta 2016 m. „valstiečių“ populiarumo bangos netyčia į Seimą nunešti jo nariai. Tokie kaip dzūkų išrinktas Zenonas Streikus per visą kadenciją rinkėjų pastebėtas tik tada, kai jo įrašytą „pliokščią“ Tarptautinės moters dienos sveikinimą parodijavo „Dviračio žinios“. O kai tokių prisirinko kone pusė Seimo, tikėtis iš jų balsavimo už nuosavų algų bei privilegijų panaikinimą būtų ypatingai naivu.
Labiausiai nusivylę liko tie rinkėjai, kurie paskubėjo džiugiai mojuoti apsiskelbusiems išeinančiais iš valdžios „valstiečiams“ ir pildyti savo grojaraščius sena Jūratės Miliauskaitės daina „Šiąnakt mus paliks gandrai“, nesitikėdami, kad jie dar ilgai čia brexitins (angl. brexiting – pasakyti visiems, kad išeini iš vakarėlio, bet likti jame, nes nežinai ką daryti).
Arba, kaip penktadienį sakė S. Skvernelis, „visko būna, bet reikia, kad to nebūtų“. Jam viešai duoto žodžio laužymas ir išsisukinėjimas tokiomis frazėmis, vertomis, kad jos būtų ištartos Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių pasauliniame kare“ simuliantų palatos ligonių, jokios reputacinės žalos jau nepadarys. Nes kartą sulaužęs pažadą parduoti namą Valentinui Mazuroniui, premjeras jau ir taip visuomenės akyse nubloškė save į nepatikimų žmonių, kuriems nė 5 eurų be notaro patvirtintos sutarties negalima skolinti, draugiją.