Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ukrainos puolimas prie Kursko sužlugdė Kremliaus planus

Vladimiro Putino pradėtas prieš Ukrainą karas sugrįžo namo. Antrą savaitę mūšiai vyksta ne tik Ukrainos žemėje, ne tik Kremliaus aneksuotose „naujose teritorijose“, bet ir Rusijos Federacijos Kursko srityje. Kas gali būti baisiau Didžiojo Tėvynės karo mitais permaitintiems rusams, kaip matyti vokiškus tankus prie Kursko, tarsi šūkiai „galime pakartoti“ būtų išsipildę visai ne taip, kaip tikėjosi jų sumanytojai.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į Rusijos teritoriją nesukėlė tokio „vienijimosi apie vėliavą“ efekto, kokio buvo galima tikėtis. Nesimato savanorių eilių prie mobilizacijos punktų ir jokių kitų militaristinio entuziazmo proveržių. Kremliaus kontroliuojami televizijos kanalai, bauginę Vakarus branduoliniu žmonijos sunaikinimu po ukrainiečių smūgių Krymo tiltui ir kitomis progomis, dabar pareigingai vadovaujasi instrukcijomis nedramatizuoti įvykių ir pasakoja apie humanitarinę pagalbą bei vienkartines išmokas pabėgėliams iš Kursko srities. Tarsi ten būtų nutikęs ne tikras karas, o kažkokia komunalinė avarija – trūkęs vandentiekio vamzdis ar sugedusi elektros transformatorinė. Žodis „karas“ keičiamas beskoniu terminu „situacija“, kuri esą kažkaip netikėtai susiklostė ir dabar sprendžiama bendromis valstybės tarnybų pastangomis.

24 metus V. Putino režimas stengėsi slopinti bet kokį rusų pilietinį aktyvumą, o galiausiai įtikino visuomenę, kad jokie viešieji sprendimai nuo jos nepriklauso. Nenori problemų – užsiimk tik savo privačiais reikalais. Kažkur toli vyksta „specialioji karinė operacija“, kurioje dalyvauja specialiai tam pasamdyti žmonės ar atleisti nuo bausmės kaliniai, bet Maskvos gatvėse to nesijaučia – žmonės pramogauja lauko kavinėse ir perka apeinant sankcijas atgabentas vakarietiškas prabangos prekes. Sociologai fiksuoja mažiausią nuo karo pradžios visuomenės nerimo lygį ir tik Rusijos centrinis bankas, padidindamas palūkanų normą nuo 16 iki 18 proc., prasitarė, kad pinigų taškymo puota geruoju nesibaigs.

Tačiau nušalinta nuo sprendimų priėmimo visuomenė nejaučia ir atsakomybės už valstybės likimą. V. Putinas pradėjo karą neklausęs jų nuomonės, tai tegul pats dabar ir sukasi, kaip išmano. Todėl per Kursko sritį Ukrainos armija ėjo kaip peilis per sviestą – Rusijos pasieniečiai ir iš šauktinių kareivukų sudaryti daliniai visai netroško kartoti filmuose apie Didįjį Tėvynės karą matytų didvyriško pasipriešinimo pavyzdžių. Jeigu pirmosiomis karo dienomis kiekvienas ukrainietis jautė pareigą stabdyti įsiveržusias okupantų kolonas vos ne plikomis rankomis, tai Kursko srities gyventojai elgėsi tarsi svetimi savo šalyje – laukė, kas bus toliau, arba bėgo iš namų į Rusijos gilumą.

Toks bėgimas yra labai racionalus veiksmas. Kai Rusija ką nors imdavosi „išvaduoti“, ten nelikdavo akmens ant akmens, o paskui miestus tenka iš naujo atstatinėti, kaip kažkada Čečėnijos sostinę Grozną. Todėl ir dabar visi supranta, kad savo šalies gyventojų ji nepagailės, kai reikės vykdyti V. Putino įsakymą išstumti ukrainiečius iš savo teritorijos. Kursko srities Sudžos miestą Rusijos armija jau dabar naikina 1500 kilogramų aviacinėmis bombomis, nors iš ten spėjo evakuotis tikrai ne visi gyventojai.

Vakarų analitikams sunkiai sekasi suprasti, kam Ukrainai prireikė perkelti karo veiksmus į Rusijos teritoriją. Pustrečių metų karas vyko Ukrainos žemėje ir abiejų kariaujančių pusių artilerijos sviediniai, raketos bei bombos naikino jos infrastruktūrą, nors ir skirtingose fronto linijos pusėse. Perkėlus mūšius į Rusiją, jai teks ir visos pasekmės. Gaila, kad kovos vyksta ne Maskvos gatvėse, o pasienio regione, bet 1 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorija, kurią Rusijoje pavyko užimti ukrainiečiams, beveik prilygsta vidutiniam Lietuvos rajonui, pavyzdžiui, Alytaus. Net ir toks, iš pirmo žvilgsnio į Rusijos žemėlapį, tik simbolinis teritorijos praradimas vienu mostu sugriauna daugybę mitų. Iš imperiją plečiančio valdovo, lyginančio save su Petru Didžiuoju, V. Putinas staiga tapo nevykėliu, pradėjusiu niekam nereikalingą karą, kurio negali laimėti.

V. Putino aplinkai artimas Rusijos oligarchas, milijardierius Olegas Deripaska, duodamas interviu Japonijos leidiniui „Nikkei Asia“, pavadino karą Ukrainoje „beprotybe“, baisėjosi Rusijos karinėmis išlaidomis, jo nuomone, griaunančiomis šalies ekonomiką, ir paragino nedelsiant nutraukti ugnį. Skirtingai nuo niektauzos Elono Musko, O. Deripaska žinomas kaip žmogus, visuomet įvertinantis savo žodžių pasekmes ir itin gerai nujaučiantis Kremliaus elito nuotaikas.

Vos prieš mėnesį Rusijoje dominavo tikėjimas, kad šalis gali sau leisti tęsti karą iki metų pabaigos, kol anapus Atlanto į Baltuosius rūmus sugrįš Donaldas Trumpas ir privers Ukrainą taikytis V. Putino sąlygomis. Tačiau svajonių pilys griuvo, kai Joe Bideną kovoje dėl JAV prezidento posto pakeitė jaunesnė ir energingesnė Kamala Harris, jau lenkianti D. Trumpą rinkėjų apklausose. Tokiu metu prasidėjęs Ukrainos puolimas Kursko srityje tiesiog nušlavė Kremliaus planus užbaigti karą tuo, ką galėtų pavadinti pergale. Paskelbus paliaubas dabar ir fronto linijai tapus faktine valstybių siena, Ukrainai liktų kąsnis tikrosios Rusijos teritorijos. Kad ir kaip Kremlius bando apsimesti, kad Krymą ir Donecko, Luhansko, Chersono bei Zaporižios sritis laiko Rusijos Federacijos dalimis, paskubomis įrašytomis į jos Konstituciją, bet pasitraukimas iš bet kurios jų dalies Maskvoje niekam nerūpėjo. Tarsi tai būtų prisiūtos svetimo kūno dalys, kurių skausmo vis tiek nesijaučia.

Dabar jau visiems darosi aišku, kad V. Putinas nesugebės užbaigti karo šių metų pabaigoje arba 2025-ųjų pradžioje. O tęsiant jį ilgiau, pasekmės ims kauptis tarsi nuo kalno riedantis sniego kamuolys. Vienintelė išeitis, kaip Rusijos ekonominis ir politinis elitas dar gali išgelbėti šalies ekonomiką ir savo verslo imperijas nuo visiškos griūties, yra perversmas Kremliuje, kurio metu V. Putinas būtų paskelbtas staiga mirusiu arba atsisakiusiu valdžios dėl sveikatos problemų. Naujiems šalies vadovams nebūtų sudėtinga susitarti su ukrainiečiais dėl paliaubų ir derėtis su Vakarais dėl sankcijų panaikinimo. Gal net Krymą pavyktų pasilikti kokiam dešimtmečiui, kaip Didžioji Britanija kažkada laikinai valdė, o paskui perdavė Kinijai Honkongą. Svarbiausia tik nepristigti drąsos ir supratimo, kad kitos išeities tiesiog nėra, nes Kremliaus senis trypčioja ant prarajos į pragarą krašto, bet gali juos ten drauge nusitempti.