Sutikit, ko gero, visos poros (išskyrus ypač retas išimtis), prieš ateidamos tuoktis prie altoriaus, prieš tai kurį laiką yra kartu gyvenę ar bent jau ne vieną ir ne du kartus lytiškai santykiavę. Vadinasi, gyvenę baisioje nuodėmėje. Jie ateina į bažnyčią organizuoti sau vestuvių, palanko kažkokius kursus, atlieka išpažintį ir jau tada gali tuoktis.
Per tą išpažintį jie turėtų kunigui pasisakyti, kad štai, mes tokie nusidėjėliai, santykiavom be palaiminimo, labai gailimės ir prašom atleidimo. Ir tada sukalbėti keliolika „Sveikų Marijų“ ir gauti nuodėmių atleidimą. Kas yra grynas melas, nes nė per nago juodymą jie to nesigaili, kaip tik priešingai – jiems taip patiko, kad net nutarė susituokti.
Žodžiu, jau pridarę nuodėmių iki vedybų ir prisimelavę apie tariamą atgailą, jie susituokia, tada nusifotkina prie šventoriaus ir toliau sau namie sėkmingai kaupia nuodėmes, nes absoliuti dauguma (išskyrus retas išimtis) po to naudoja kontraceptikus – populiariausi yra barjeriniai (prezervatyvai) arba hormoniniai (tabletės, spiralės).
Ir net jei po vestuvių dar kartais ateina į bažnyčią išpažinties ir sakramento, tai beveik garantuoju, kad nė velnio nepasakoja kunigui, kad štai, „aš su žmona naudojau prezervatyvą, labai to gailiuosi ir prašau atleidimo“. Nes, visų pirma, to nesigaili.
Visų antra, nežada nustoti naudotis (ir auginti „kiek Dievas davė“ vaikų). Vėlgi, išskyrus labai retas išimtis.
Mes turim apie 80 proc. „teoriškai“ tikinčiųjų katalikų lietuvių, turim kasdien sudaromas bažnytines vestuves, ir (beveik) visi tie vestuvininkai su savo tokiu elgesiu, anot bažnytinio mokymo, yra absoliutūs nuodėmių kolekcionieriai. Bet nei dėl to gailisi, nei mano, kad reikėtų kažką keisti.
Bet palaukit, pamenu, man kunigas per mamos laidotuves davė tokį tikinčiojo atmintinės lapuką, kur parašyta, kad čia vienos iš baisiausių nuodėmių, už kurias net sakramento negalima gauti. Tai kur logika?
Gaunasi toks dramblys kambaryje ir visi Romos katalikai apsimeta, kad viskas su tuo yra OK. Vieni apsimeta dorais tikinčiaisiais ir rūšiuoja, kur tikėti, o kur – netikėti bažnytiniu mokymu. Kiti apsimeta dievo ir bažnyčios tarnais, ir lygiai taip pat rūšiuoja: kur reikia užsimerkia, o kur reikia – pamokslauja.
Bet dogmų niekas net nežada keisti ir jomis labai patogiai remiasi, kai reikia ką nors pasmerkti. Pavyzdžiui, nesantuokinį vaiką. Arba du be šliūbo gyvenančius suaugusiuosius (visai nesvarbu – hetero ar homo). Kažkaip man čia nesueina galai...
Toks štai naiviai nuoširdus mano klausimas, be pykčio. Atrodo, kad pagal visas gėrį ir meilę iškeliančias vertybes bažnyčia turėtų būti ta vieta, gal net vienintelė pati atviriausia, kur priimami visi, nepaisant seksualinės orientacijos, asmeninio (įskaitant lytinį) gyvenimo, politinių pažiūrų ir gyvenimo vingių. O ten, kur jau yra pasaulietinis gyvenimas, bažnyčios tarnams ne vieta būtų kelti kančias ir kliūtis žmonėms, kurie nepriklauso bendruomenei arba kurių jie nepriima, neatjaučia ir nesupranta.
Dabar gaunasi atvirkščiai ir vietoje meilės sutinkame deginančią neapykantą, moralizavimą, draudimus ir kenčiančių žmonių likimus. Šiandien tai aktualu ne tik Lietuvoje, kur kalbame apie trūkstamą partnerystės įstatymą, bet dar labiau – kaimyninėje Lenkijoje, kur vyksta skaudūs moterų protestai.