Rusijos veiksmai Kryme vadinami įvairiai, pavyzdžiui, tai laikoma nekonvenciniu karu. Konvenciniame kare turėtų būti aiškus puolantysis ir aiškus besiginantis. Paprastai kariuomenės veikia su skiriamaisiais ženklais. O čia atsiranda žali žmogeliukai be skiriamųjų ženklų, be aiškių veido bruožų, nes veidus dengia kaukės. Visi mato gerai organizuotus kariuomenės veiksmus, bet yra imituojama tarsi savigyna, tarsi sukilimas prieš naująją Ukrainos valdžią. Krymo įvykių metu renkami identifikaciniai faktai apie žalius žmogeliukus – tokių ginklų turi tik Rusijos kariuomenė, koks nors žmogeliukas ima ir pasipasakoja, iš kur jis atvykęs, iš arti rodomi rusiški karinių automobilių numeriai ir t. t. Ir visa ši diskusija vyksta ne generaliniuose štabuose, bet TV ekrane. Tokioje pat plotmėje – TV ekrane – skamba ir identifikacijos paneigimai, Vladimiras Putinas viešai neigia Rusijos dalyvavimą Krymo įvykiuose, neseniai jis viešai neigė, kad kišasi į Rytų Ukrainos įvykius.
Semiotikai turi reikšmės aprašymo mechanizmą, kuris vadinamas semiotiniu kvadratu. Tai Algirdo Juliaus Greimo sugalvota loginė struktūra, leidžianti į smulkesnes dalis suskaidyti priešpriešas ir padedanti apčiuopti tarpinius taškus, išsidėsčiusius tarp priešpriešos polių. Taigi radikali, tradicinė priešprieša karas arba taika skyla:
karas taika
ne-taika ne-karas
Apatinėje eilutėje turime susilpnintą priešpriešos išraišką: ne-taika arba ne-karas. Konvencinis karas, konvenciniai taikos apibrėžimai ir taikos sutartys remiasi įprasta karo ir taikos priešprieša, o šiame konflikte veiksmas persikelia į apatinę semiotinio kvadrato eilutę. Tradicinio karo nėra, bet taika suardyta, teritorija okupuota kaip per karinį konfliktą. Taigi terminai iškreipti arba tapę savo paties paneigimais. Viename iš straipsnių apie mūsų šaliai kylančias grėsmes teisingai buvo klausiama, ar, pasikartojus Krymo okupavimo situacijai Lietuvoje, įsigalios NATO kolektyvinės gynybos 5-asis straipsnis, kuriame kalbama apie tradiciškai suprantamą agresiją.
Juk tiesioginės agresijos prieš Lietuvą gal ir nebūtų, priešiškos jėgos atvirai mūsų nepultų. Kremliui toks sąvokų iškraipymas labai parankus, nes savojoje retorikoje jis ir toliau gali remtis ciniškai manipuliuojamomis humanistinėmis vertybėmis. Tokį požiūrį dar kartą patvirtina Kremliaus nurodymas, kad Rusijos mokyklų mokytojai su visų amžiaus grupių moksleiviais išnagrinėtų temą „Krymas ir Sevastopolis. Jų istorinis vaidmuo Rusijai“. Mokytojai turi parodyti, kad Rusijos veiksmai Krymo pusiasalyje buvo „taikdariški ir humanitariški“, jais buvo siekiama „apginti Rusijos ir rusakalbių gyventojų geopolitinius interesus“. Taip pat rekomenduojama Krymo aneksiją pateikti kaip teisėtą, „paremtą tarptautine teise ir moralės bei etikos normomis“.
Kaip pradėti šaudyti beveik į savus? Taip elgiantis tam tikru momentu pasiekiama kritinė ukrainiečių dalinių įvėlimo į šiuos neaiškumus masė ir pasipriešinimas jau tampa beprasmis, sudedami ginklai, Kryme imituojamas referendumas ir t. t. Apibendrinant galima pasakyti, kad pats tikriausias karinis konfliktas yra maskuojamas taikos išsaugojimo šūkiais.
Peržengęs ribas, pažeidęs tarptautines sutartis, bet šiuos savo veiksmus užmaskavęs nekaltais žodžiais, V. Putinas jaučiasi galįs priekaištauti NATO siekiams sustiprinti kovinę galią Lenkijoje ir Baltijos šalyse – juk yra susitarimas tarp Rusijos ir NATO, kad šiose šalyse nebus NATO karinių bazių.
Dabar, remdamiesi šia patirtimi, pasižiūrėkime į savo padėtį. Kremliaus veiksmų modelis maždaug toks – potencialaus priešo aplinkoje ieškoma bendros temos, kuri suartintų. Pavyzdžiui, iš Kremliaus sklinda parama tradicinėms vertybėms, tarkim, pasisakoma prieš gėjus, ginamos tautinių mažumų teisės (tiesa, kalbama tik apie rusakalbių teises) ir t. t. Prisiminkim kitus aktualius mūsų politinio gyvenimo siužetus, kuriuose analitikai įžiūri kyšančias Kremliaus ausis: pasisakoma už gamtos apsaugą, o tai reiškia ir prieš skalūnines dujas, pasisakoma prieš suskystintų dujų terminalą (jis kaltinamas korupcija); pasisakoma prieš žemės pardavimą užsieniečiams (o tai apžvalgininkai interpretuoja kaip netiesioginį raginimą išstoti iš Europos Sąjungos) ir t. t., ir t. t. Nenoriu visų referendumo dėl žemės pardavimo iniciatorių ar gamtosaugininkų kaltinti tiesioginiais ryšiais su Kremliumi, bet neabejotina, kad Kremlius ieško tokių ir panašių temų, kurias galėtų paversti skandalais, stiprinančiais Lietuvos gyventojų nepasitikėjimą savo valstybe ir užsienio partnerių nepasitikėjimą Lietuvos valstybe.
Kitas tylaus ideologinio apdorojimo blokas – tautinės mažumos, Lietuvos lenkai ir rusai. Kai Krymo įvykių metu LRT parodė reportažą iš Vilniaus rajono lenkiškai kalbančių kaimų ir klausė vietinių gyventojų nuomonės apie minėtus įvykius, matėme ir girdėjome vien tiktai promaskvietiškus pasisakymus ir labai paprastą paaiškinimą: mes nežiūrime lietuviškos televizijos, nes lietuviškai nesuprantame. Mes žiūrime Rusijos ir Baltarusijos TV. Ideologinis vakuumas užpildytas, juk net lenkiškų kanalų, kurie ideologiškai mums būtų artimesni, čia nerodo. Taigi pakanka net ir keleto kvailai neišsprendžiamų problemų, kaip dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo, ir konfliktas įsiplieskia, o prie Vilniaus esantis regionas, galbūt net pats to nenorėdamas, tampa dar mažiau lojalus Lietuvos Respublikai – o tai puiki terpė žaliesiems žmogeliukams, kurie, atrodo, moka prisitaikyti prie bet kokių sąlygų ir bet kokios problematikos.
Ukrainos krizė Lietuvoje sutapo su prezidento rinkimais. Stebėdamas pretendentų diskusijas, klausydamas kai kurių aistringų pasisakymų, kartais susidarydavau įspūdį, kad kai kas jau beveik priimtų kokią nors siūlomą „demokratinę pagalbą“, kad tik atsidurtų valdžioje. Tai verčia suklusti. Juk per šiuos rinkimus buvo susiformavusi net tokia vadinamoji „bendroji vieta“: jeigu prezidente taps Dalia Grybauskaitė – bus karas, jeigu išrinksit mane (tiksliau, mus, nes taip sakė ne vienas pretendentas) – bus taika. Gaila, kad diskusijų vedėjas nepaklausė pretendento Zigmanto Balčyčio, kaip jis būdamas prezidentu ruošiasi bet kokiomis sąlygomis išsaugoti taiką. Lieka tik stebėtis, kokia lengva ranka pretendentai siūlė griauti Lietuvos Respublikos pagrindus, turiu galvoje, pavyzdžiui, ir vieno iš jų išsakytą siūlymą naikinti Konstitucinį Teismą. Ar neatrodo, kad mūsų politinio elito atstovų vertybinės hierarchijos yra gerokai pairusios?
Man sakys, kad demokratinėje šalyje piliečiai yra laisvi turėti savo nuomonę ir ją išsakyti. Taip, demokratinė sistema pakankamai tampri ir išoriškai neapsaugota, tad ja galima bandyti pasinaudoti turint net ir piktų kėslų. Taigi smūgis jai tikrai gali būti maskuojamas demokratiniais lozungais. Bet mano siūlymas būtų demokratijos ne atsisakyti, o ją stiprinti. Demokratijos silpnybes, kuriomis remiasi ar galėtų pasiremti Kremlius, būtina paversti demokratijos stiprybe. O pasitikėjimą Lietuvos demokratija ir Lietuvos visuomene dar labiau sustiprina stebėtinai racionalūs praėjusių prezidento ir Europarlamento rinkimų rezultatai.
Taigi reikia pripažinti, kad šiandien mūsų valstybė yra atsidūrusi geopolitinės rizikos zonoje. O reaguojant į šias aplinkybes, siūlyčiau įsivesti politinės higienos kategoriją. Politine higiena laikyčiau politinių prioritetų aiškumą, nedviprasmišką jų hierarchiją. Apie vertybinį chaosą per prezidento rinkimus jau kalbėjau, dar priminsiu to paties tipo vertybinę sumaištį Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pasisakymuose, kuriais, kaip galima suprasti, priešindamasi Lietuvos gynybinio biudžeto padidinimui, ji reikalavo ta pačia proga padidinti ir pensijas (ko vertas iš tų pačių Loretos Graužinienės lūpų sklindantis viešas pažadas – „karo nebus“?).
Prie politinės higienos kasdieniame gyvenime priskirčiau ir Pauliaus Kovo aprašytą incidentą, kai iškviestas taksi automobilis atvažiavo padabintas Georgijaus juostelėmis – šio taksisto paslaugų P. Kovas atsisakė, o firmos vadovas viešai atsiprašė. Lygiai taip pat savalaikė, manau, buvo trumpa diskusija internete, ar drausti, ar toleruoti Georgijaus juosteles per rusų švenčiamą gegužės 9-ąją ir ar tuo pat metu kabintis Lietuvos trispalves juosteles. Incidentų tą dieną, atrodo, išvengta. Politinės higienos sričiai priskirčiau ir ramų mūsų pasieniečių elgesį nepraleidžiant per Lietuvą važiavusio rusiško traukinio su demonstratyviai iškabinta sovietine simbolika. Kai ją nusikabino, traukiniui leista važiuoti.
Suprantu, kad politinės higienos sąvoka slepia tam tikrus pavojus demokratiškam gyvenimui (į tai per „Santaros-Šviesos“ konferenciją dėmesį atkreipė Reinas Raudas). Tačiau kalbėti norėčiau ne apie kokius nors naujus draudimus, bet apie pozicijų skaidrumą, maskuojančių ar karnavalinių kaukių nusiėmimą bei nuėmimą. Suprantu, kad naiviai skamba kvietimas (ypač politiniam elitui) būti sąmoningesniems ir kuo aiškesniems, nes šiandieninis tikslas, atsidūrus mūsų padėtyje, – viešajame diskurse mažinti pilkąją, neaiškumo, dviprasmybių zoną. Kai savo norą aiškiai suvokiame – apsaugoti rizikos zonoje atsidūrusią mūsų valstybę, – galime kritiškai peržiūrėti savo veiklą, pasiaiškinti, kur esame prašovę, ir galvoti, kaip tai pataisyti.
Kelis žodžius reikia pasakyti ir apie tikrąją mobilizaciją. Manau, stebėdami įvykius Ukrainoje, klausėme savęs, ar Lietuva pajėgs pasipriešinti. Toks klausimas kyla ir mūsų sąjungininkams – ar mes patys žinome, kas Lietuvoje stovės pirmoje linijoje, ar sugebėsime tokią liniją sudaryti. Klausimas iš pirmo žvilgsnio įžeidus, bet paremtas Ukrainos patirtimi. Šiandien ukrainiečiai rašo, kad naujoji Ukrainos valdžia buvo davusi įsakymą Kryme esantiems daliniams priešintis, bet įsakymo nebuvo paisoma. O ar žinote, kiek iš pradžių Ukrainos ginkluotosios pajėgos sugebėjo surinkti kovai pasiruošusių karių, kad šie atremtų vadinamųjų separatistų puolimą Pietrytinėje Ukrainoje? Jų buvo tik 400. Šiandien Ukrainoje šie kariai lyginami su 300 spartiečių, kurie Termopiluose sulaikė kur kas gausesnes persų pajėgas.
Galimas daiktas, kad ši karių saujelė smarkiai sumaišė Kremliaus kortas ir leido apsitvarkyti ukrainiečių kariuomenei. Reikia suprasti – jeigu mes sudarysime savo pirmąją gynybos liniją, bus ir visos kitos, kiek tik jų reikės. Manote, mes vieni rūpinamės savo mobilizaciniais reikalais? Anaiptol. Mūsiškiai medžiotojai pasakoja, kad rusų veterinarijos tarnybos, domėdamosi, kaip lietuviams sekasi kovoti su kiaulių maru ir naikinti šernus, prašė pateikti medžiotojų sąrašus... O juk tai 30 000 vyrų, kurie namuose turi ginklų.
Didžiausia atgrasymo priemonė yra mūsų žmonių pasiryžimas priešintis. Beje, tokį pasiryžimą parodė ir minėti rinkimų rezultatai.
Kremlius mobilizuoja Rusijos visuomenę kurdamas naują tautinį pasakojimą apie rusų civilizacijos išskirtinumą ir misiją pasaulyje. Ar prieš jį atsilaikytų lietuviškasis tautinis pasakojimas, kuriuo grindžiamas ne tik viešasis diskursas, bet ir tautinio bei pilietinio ugdymo programos? Vienas iš svarbiausių tautinio pasakojimo tikslų – aiškus priešo įvardijimas. Kremliui tai Vakarų pasaulis, kuriam šiandien priklausome ir mes. O kas didžiausias mūsų priešas?
Neseniai paskelbti apklausų duomenys verčia labai sunerimti – antrasis pagal svarbumą mūsų priešas yra Lenkija, kuri dar prieš keletą metų vadinta strategine Lietuvos partnere. Tie, kas turėtų būti mūsų pagrindiniai sąjungininkai prieš kaimynystėje esančią grėsmę, mūsų tautiniame naratyve virto dar vienu priešu. Manyčiau, tai labai pavojinga tendencija. Taigi patys imame maišyti savo kortas, o tuo galima naudotis.
Konvenciniame kare viskas aišku: mes čia, priešas – ten, jo skiriamieji ženklai suprantami, jis kalba rusiškai ar kaip nuspręsime. Nekonvenciniame kare priešas be skiriamųjų ženklų, gal net prabylantis lietuviškai su nedideliu akcentu arba net be jo, siūlantis patrauklią „demokratijos pastiprinimo“ ar „krikščioniškų vertybių apgynimo“ pagalbą. Negi į tokį šausi. Nekonvenciniame kare frontas ne apkasuose, bet – galbūt – kiekviename žingsnyje. Sprendimą priimti turi ne pagal komandą (kai priešas aiškus), bet labai individualiai ir labai įvairiomis aplinkybėmis. Priešas pažįsta mūsų mąstymo klišes ir moka jas apeiti. Stereotipinis mąstymas lengvai paralyžiuojamas. Tas, kas nori priešintis tokiomis aplinkybėmis, turi būti lankstus, kritiškai mąstantis, turėti aiškius vertybinius orientyrus, kuriuos yra ne iškalęs, bet suvokęs, išdiskutavęs ir jais tiki. Čia, kaip suprantate, perėjau į pedagogikos, tautiškumo ir pilietiškumo ugdymo sritį.
Kremlius, veikdamas nekonvenciškai, siekia išprovokuoti, kad galėtų apkaltinti ir tuomet, galbūt likdamas „švarus“, panaudoti jėgą. Bet Kremlius ir pats įsivelia į – nors ir blefuojamo – humanistinio diskurso pinkles. Jis pamina tarptautines sutartis ir žmogiškumo principus, bet reikalauja iš kitų, kad šie laikytųsi tų vertybių. Iš dalies, atsižvelgiant į pasaulio opiniją, tų vertybių tenka paisyti ir pačiam Kremliui, tam tikra prasme jos galbūt prilaiko agresorių. Tik niekada nežinai, kiek ilgai jos gali prilaikyti, juk ši istorija dar nesibaigė, todėl dar nežinome, ar jos kulminacija jau buvo, ar dar bus.
Kai atpažįsti maskavimosi būdus, kai suvoki nekonvencinės kovos principus, jau gali kur kas geriau pasiruošti gynybai bei formuluoti prevencines užduotis. Kai kas nors pasinaudoja demokratinėje aplinkoje įprastu patiklumu, pereiname, turėtume pereiti, į kur kas įtaresnę ir, sakyčiau, pilietiškai solidaresnę laikyseną.
Ir vienas konkretus siūlymas sprendžiant prevencines užduotis – sutelkus jėgas, gal net ir „Santaros-Šviesos“, sukurti kokybišką TV kanalą rusų kalba. Tai iššūkis mūsų valstybei ir mūsų visuomenei.
Šis tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą šių metų „Santaros-Šviesos“ konferencijoje Alantoje birželio 21 d.