Sekmadienio Evangelija. Apie savistabą

Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams:

„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti.

Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių.

Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13, 33–37).

Mūsų visuomenės gyvenime vis daugiau triukšmo ir skubėjimo, todėl labai nesunku pamiršti mumyse slypinčią gelmę – tylos erdvę. Ji gali būti išniekinta ir tapti panaši į turgaus aikštę ar kalėdinį prekybos centrą, kur klaidžioja paviršutiniški ir tušti poreikiai.

Evangelijos tekste Jėzus kalba apie žmogų, kuris išvyko į kelionę savo tarnams pavedęs tvarkyti namus, „o durininkui įsakė budėti” (Mk 13, 34). Taip ir kiekvienas iš mūsų privalo būti geras durininkas ir kiekvieną mintį, vos tik ši beldžiasi į duris, klausti: „Ar tu priklausai man, ar esi man priešiška? Ar nori man ką nors pasakyti, ar tik nori užimti mano namus, o mane iš jų išvaryti?”

Sekti savo mintis yra svarbus gyvenimo uždavinys. Mintys gali gydyti, tačiau gali ir pakenkti. Mums būtinas atsargumas, mums reikia budėtojo, kuris kiekvieną mintį, norinčią įsibrauti į mūsų vidinį gyvenimą „apklausia”, gera ji esanti ar ne, ar ji kartais ne namų grobikė, ketinanti išsikeroti mūsų namuose ir atimti iš mūsų savininko teisę.

Sargas – dėmesingumas – budi, jis nemiega. Jis saugo mano namus, kad ramiai ir saugiai galėčiau juose gyventi. Pasirūpinkime, kad geras sargas budėtų prie durų, vedančių į mūsų širdį, ir tramdytų liežuvį – vartus, atsiveriančius į išorę, pro kuriuos liejasi neapgalvoti žodžiai, kurie tiek mums, tiek ir kitiems gali pridaryti nemalonių dalykų.