Sekmadienio Evangelija. Apie Šventąją Dvasią

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.“ (Jn 14, 15–17)

Kristaus atėjimas buvo parengtas pranašų ir nurodytas Jono Krikštytojo. Šventosios Dvasios atėjimą paskelbė Jėzus, kuris pats buvo dieviškosios Dvasios pirmtakas.

Jėzus mums kalba apie Dvasią kaip apie asmenį, kuri yra siunčiama, kuri ateina ir apsigyvena. Apaštalas Paulius sako, kad Dvasia dalija savo dovanas Bažnyčiai. Dvasia yra begalinė meilė, kylanti iš Tėvo per Sūnų, vienu metu objektyvus ir subjektyvus Dievo buvimo būdas.

Apie tai mums užsimena Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje, ištardamas vieną žodį: Globėjas (gr. „paraklētos“, lot. „advocatus“). Dažnai apie Šventąją Dvasią yra kalbama kaip apie tą, kuri teikia šviesą, išmintį, patarimą, suvokimą ar net jėgą: „Būsite apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49).

Bet žmogui reikia ne vien tik šviesos, kad matytų, ar jėgos, kad veiktų, jam reikia taip pat ir paguodos, kad gyventų. „Žmogaus širdis yra nerami“, – sako šv. Augustinas († 430).

Žmogus dažnai jaučiasi vienišas ir prislėgtas šios regimosios visatos platybėse: nuovargis jį pakerta, rytojus baugina, draugai išduoda. Kas bus jo globėjas, gebantis jį padrąsinti?

„Tai aš, aš esu Tas, kuris jus guodžiu, – ko tu bijai? Žmogaus? – jis marus! Žmogaus sūnaus? – jis ne daugiau kaip žolė! Kodėl užmiršai Viešpatį, savo Kūrėją, kuris dangus išskleidė ir pamatus žemės padėjo? Kiaurą dieną tave kankina baimė dėl engėjo įtūžio, norinčio tave sunaikinti. Bet kurgi tas engėjo įtūžis?“ (Iz 51, 12–13).

Biblijos Dievas yra tolimas pagonių dievams, kurie dažniausiai būna įniršę, pasirengę supykti ar pavydintys žmonėms, kaip, pavyzdžiui, graikų dievai. Apaštalas Paulius, regėdamas aplink save panašius pagonių dievų įvaizdžius, rašė: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 Kor 1, 3).

Dievo paguoda, arba šis „paguodos Dievas“ (Rom 15, 5), pirmiausia yra įsikūnijęs Jėzuje Kristuje, kuris iš tikrųjų yra pirmasis Guodėjas. Jis keliavo guosdamas įvairiai kenčiančius ir skelbdamas paguodą: „Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti“ (Mt 5, 4); „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

Prieš iškeliaudamas iš šio pasaulio, jis meldė Tėvą, kad šis atsiųstų kitą Globėją, kuris liktų su mumis per amžius. Tai – Dvasia, kuri ne iš išorės ar iš tolo mus guos, bet būdama su mumis, kalbėdama iš vidaus: „Ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 17). Šventoji Dvasia visada ir visur tęsia Kristaus darbą ir atbaigia visos Švenčiausios Trejybės darbus.

„Dangiškoji Valdove, Guodėja, Tiesos Dvasia, visur esanti ir visa pripildanti, malonių lobyne ir gyvybės Davėja, ateik ir įsikurk mumyse, apvalyk mus nuo visokio blogio ir išgelbėk mūsų sielas, o Maloningoji“ (Bizantijos liturgija, „Sekminių didieji mišparai“).