Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.
Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: „Šitas yra sakęs: ,Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti‘.“
Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“ Bet Jėzus tylėjo (Mt 26, 57–63).
Mes turime kalbėjimo dovaną, galime save išreikšti. Žodžiais ar gestų kalba išsakome baimę ir teisimą, pyktį ir nuostabą, gerumą ir gailestingumą, abejonę ir ironiją, tikėjimą ir netikėjimą, palankumą ir neapykantą.
Žodžiai patraukia kitų žvilgsnį. Mūsų žodžiais gerosios arba blogosios dvasios, esančios mūsų širdyse, neša žinią kitiems. Dvasios laukia, kol ištarsime žodį. Turėtume trokšti, kad tas žodis, kurį kiti priima, neštų jiems laisvę ir ramybę.
Jėzus moka kalbėti. Jis yra Žodis. Vienintelis Žodis, ištartas nuoširdžiai. Tėvo pasakytas Žodis pasauliui ir vėl laisvai grįžęs pas Tėvą (Jn 1, 1–2; 14, 28).
„Bet Jėzus tylėjo“ (Mt 26, 63). Nes šalia jo nebuvo nė vienos širdies, kuri galėtų priimti tuos gerumo žodžius. Visų širdys buvo pilnos neigiamų jausmų. Jėzaus žodžiai būtų tik be reikalo eikvoję Dievo dovaną. Panašiai kaip išpilti geriamą vandenį gatvėje arba berti sėklą tarp akmenų ir erškėčių.
Jėzus tylėjo, nes, jei būtų kalbėjęs, t. y. save teisinęs, būtų juos kaltinęs ir smerkęs. Jis ir toliau liko meilės, nuolankumo ir švelnumo žodžiu. Tai galią turintis Žodis. Galia, kuri nugali savimeilę, neapykantą, kuri atmeta kerštą, išlaiko širdyje Dievo meilę žmonėms net tada, kai, atrodo, visos galybės ją norėtų išplėšti iš jo būties.
Jėzus tyli neprotestuodamas. Jis nepalieka neatsakyto nė vieno klausimo, jei klausiama ieškant tiesos. Bet ir tada randasi trumpi, esminiai ir be pykčio ištarti žodžiai.
Tyla Kristaus kančioje yra raktas suprasti Dievo tylai. Kai aplink balsų šurmulys tampa per garsus, vienintelis būdas ką nors pasakyti yra tylėti. Jėzaus tyla iš tikrųjų atskleidžia jiems patiems jų ištartus netiesos žodžius.
Žmogus sukurtas tam, kad bendrautų su savimi, su tikrove, kuri jį supa, su kitais ir su Kitu. Kad būtų laimingas, jis turi išmokti išgyventi šią bendrystę kūrybingai ir pozityviai. Tyla ir žodis yra priemonės tam tikslui pasiekti. Šis tikslas yra didysis žmogaus pašaukimas – būti dovana kitiems.
Pasitelkdami tylą ir žodį mes prisiimame tam tikrą atsakomybę. Tiek tyla, tiek ir žodis yra galingos bendravimo priemonės, papildančios viena kitą. Jos turi būti naudojamos išmintingai.
Skaudžiuose gyvenimo įvykiuose ir netektyse jaučiame, kad geriau nekalbėti arba kalbėti tylint. Tyla tada tampa paguoda ir nuoširdumu.
Galima „statyti“ tyloje ir „griauti“ kalbant. Kartais mūsų tyla būna skambesnė už daugybę žodžių. Būna tyla, kuri yra žodis, ir žodis, kuris yra tyla.
Pasitaiko, kad sakydami daug žodžių, pasakome ne tai, ką turėtume pasakyti. Tada tik atrodo, kad kalbame, bet iš tikro nesame išgirsti. Tačiau yra ir tyla, „pripildyta“ žeidžiančių ir tuščių žodžių.
Tyla gali būti (at)sakymas – žinoma, suprastas – kitam. Tylint kartais išvengiama pasakyti tai, ko geriau nesakyti. Atleidžianti tyla vengia pabrėžti ar nuolat kartoti kito klaidas ir trūkumus.
Nėra lengva tylėti, kai jaučiamės nesuprasti, kai jaučiamės įžeisti, kai matome klaidingą kitų elgesį, kai esame neteisingai įvertinami. Kai išmokstame nugalėti būtinumą kalbėti ir mokame tylėti, tada tyla tampa atgaila, kuri mus mokina valdyti mūsų aistras ir atveria kelią, vedantį į žmogišką brandą.
Tačiau yra ir nuodėminga tyla, kai nutylima tai, ką reikėtų pasakyti. Tai tyla, išreiškianti abejingumą artimui ir Dievui.
Išmokstant pažinti tylą – savęs ir kito įsiklausymo pagrindinę sąlygą – mūsų žodis, tiek išeinantis iš mūsų, tiek ir mūsų viduje, nebėra impulsyvus ar nesąmoningas, bet pamažu tampa laisvo ir sąmoningo pasirinkimo vaisius.
Taigi, tyla gali būti erdvė, kuri parengia žodį ištarti ir jį priimti. Tyla nėra tikslas. Kitaip ji turėtų neigiamą reikšmę, tolintų nuo bendrystės, vestų į užsidarymą savyje.
Tyla taip pat mus moko budrumo, kad su nuostaba pamatytume naujumą, besislepiantį nuo didžiosios daugumos ir nepastebimą monotoniškoje bei banalioje kasdienybėje. Krikščionys šią gyvenimo būseną vadina kontempliatyvia. Žmogus gali įžvelgti neregimybę (Žyd 11, 27).