O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint.“ Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas.
Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.
Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse.“
Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai.“ (Lk 24, 35–48)
Evangelistas Lukas priešingybę „dvasiai“ drastiškai išryškina pasakodamas, kad Jėzus vis dar nepatiklių mokinių paprašė duoti ko nors užvalgyti ir paskui jų akyse suvalgė gabalėlį žuvies.
Norint suprasti Prisikėlusiojo valgymą, svarbus ir naudingas pasakojimas yra kitame šv. Luko veikale – Apaštalų darbuose:
„Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado“ (1, 3–4).
Norint teisingai suprasti žodį „bevalgant“, kuris lygiai kaip ir „rodydamasis“ bei „aiškindamas“ nurodo keturiasdešimt dienų trunkantį veiksmą, labai reikšmingas yra Luko vartojamas graikiškas žodis „synalizómenos“. Paraidžiui išvertus būtų – „druską su jais valgydamas“.
Lukas šį žodį neabejotinai parinko apgalvotai. Senajame Testamente bendru duonos ir druskos valgymu steigiamos tvirtos sąjungos (Sk 18, 19; 2 Kr 13, 5). Druska yra tvarumo laidas. Tai priemonė nuo trūnijimo, puvimo, neatsiejamo nuo mirties esmės. Kiekvienas valgymas yra kova su mirtimi – būdas, kaip išlaikyti gyvybę.
Jėzaus „druskos valgymas“ po prisikėlimo – suprantamas kaip naujo ir nenykstančio gyvenimo ženklas – kreipia į naują Prisikėlusiojo valgymą su savaisiais. Tai Sandoros sudarymo vyksmas ir todėl vidiniu ryšiu susijęs su Paskutine vakariene, kai Viešpats įsteigė Naująją Sandorą.
Tad slėpiningu druskos valgymo šifru išreiškiamas vidinis ryšys tarp vakarienės Jėzaus kančios išvakarėse ir naujos stalo bendrystės su Prisikėlusiuoju: jis duoda save saviesiems kaip valgį, taip leisdamas jiems dalyvauti jo gyvenime, juos pačius padaro gyvaisiais ir jų gyvenimui suteikia skonį – prasmę.