Sekmadienio Evangelija. Dangaus raktai

Anuo metu Jėzus tarė Simonui Petrui:

„Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 18–19).

Raktai į Dangaus Karalystę rodo intymų Dievo ir žmogaus sąlytį, dievišką ir žmogišką Jėzaus Kristaus prigimtis.

Kalbama ne apie galimybę (ne)išrišti nuodėmes ar uždrausti ir leisti, arba skirti bausmę ir nuo jos atleisti, arba atskirti nuo Bažnyčios ir į Bažnyčią vėl priimti. Tai apreiškimas, kad mumyse neatšaukiamai ir visiems laikams susijungia dangus ir žemė.

Jėzus atėjo ne tam, kad suteiktų naujų galių žmonėms, bet kad pakeistų tarnyste egzistuojančią galios sistemą (Mt 20, 25–28; Mk 9, 33–37; Jn 13, 12–17). Jis žmonėms atnešė galimybę perkeisti save ir pasaulį atsidūrus net prasčiausiose ir beviltiškiausiose situacijose.

Savo širdyje surišame ir pašaliname kerštą, baimę, iliuziją, savigraužą, o atrišame ir išlaisviname gėrį, meilę, grožį, viltį, atleidimą. Išties, dėl Jėzaus Kristaus Įsikūnijimo ir Išganymo esame įgalinti daryti tai, ką moka daryti tik Dievas: atleisti priešams, perkeisti skausmą, priartėti prie savo artimo, daryti tai, kas jau yra amžinybės dalimi.

Tai dangiškų raktų malonė: atverti Dievą pasauliui, o pasaulį – Dievui; ir šiuos raktus turime kiekvienas (Apr 3, 20).