Sekmadienio Evangelija. Didieji Bažnyčios apaštalai

Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių. Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu. Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; kaip žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai gindamas savo protėvių papročius.

Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims, aš neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nevykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir tada vėl grįžau į Damaską.

Vėliau, po trejų metų, nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą. Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju. (Gal 1, 11–20)

Apaštalai Petras, dar vadinamas Kefu arba Simonu, ir Paulius, iki atsivertimo Saulius, yra vieninteliai, apie kuriuos Naujasis Testamentas sako, kad jie kartais tarp savęs nesutardavo; ir vis dėlto Bažnyčia juos prisimena kartu ir švenčia jų bendrą ištikimybę Kristui ir jo bendruomenei.

Pagal tradiciją, prasidėjusią trečiojo Petro įpėdinio šv. Klemenso Romiečio laikais († 101) ir patvirtintą Euzebijaus Cezariečio († 339), jų abiejų mirtis buvo pradėta minėti birželio 29 dieną, nes jie buvo nukankinti Romoje beveik tuo pačiu metu. Iš dokumentų matyti, kad jų kultas prasidėjo iškart po jų mirties.

Petras ir Paulius buvo susitikę Jeruzalėje ir Antiochijoje, sprendžiant klausimą, ar atsivertę į krikščionybę žydai privalo laikytis Įstatymo. Nors pats Paulius buvo išauklėtas kaip tikras judėjas, jam nepavyko evangelizuoti žydų. Paulius tapo pagonių apaštalu ir daug keliavo po jų kraštus, o Petras buvo žydų apaštalas.

Tačiau Petro vardas dažniau siejamas su pasiuntinyste Romoje, kur jis atvyko 44 metais ar truputį vėliau ir buvo pirmas Romos vyskupas; jis galėjo susitikti su Pauliumi, kai šis buvo pirmą kartą įkalintas Romoje, bet apie tai žinių nėra. Galbūt jie dar kartą susitiko Romoje paskutiniais savo gyvenimo metais arba prieš pat mirtį.

Petras buvo nebejaunas žvejys, vedęs, kai po Jono Krikštytojo mirties Jėzus pamato jį su broliu Andriejumi metančius tinklą į ežerą ir pakviečia: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais" (Mk 1, 17). Petro naujame gyvenimo kelyje būta ir entuziazmo, ir abejonių.

Jis buvo tvirtai įsitikinęs galįs net gyvybę už Jėzų guldyti, bet neilgai trukus tris kartus jis išsigynė savo Mokytojo. Kaip ir kiti apaštalai, išskyrus Joną, jis buvo atstu nuo kryžiaus ir netgi nuo kapo vietos, ir tik moterims pranešus, kad kūno kape nebėra, nuskubėjo pažiūrėti.

Po Jėzaus prisikėlimo jis pamokslauja, daro stebuklus ir pagaliau, Erodo Agripos įmestas į kalėjimą. Bičiuliams už jį karštai meldžiantis, Petras „supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių" (Apd 12, 6). Staiga ten atsirado Viešpaties angelas ir išvedė jį iš kalėjimo.

Remiantis Naujuoju Testamentu, tolimesnis Petro likimas nėra žinomas, tačiau tradicija apie jo atvykimą į Romą ir nukankinimą yra labai sena ir pagrįsta. Čia atsiranda jo susitikimo su Jėzumi epizodas.

Tai atsitiko Apijaus kelyje, netoli dabartinių šv. Sebastijono katakombų. Bėgančiam iš Romos Petrui pasirodė Jėzus. „Domine, quo vadis?“ (lot. „Viešpatie, kur eini?"), – paklausė jį Petras. Jėzus atsakė einąs į Romą, kad jį nukryžiuotų antrą kartą. Petras suprato ir grįžo atgal. Toje vietoje, kur Petras sutiko Jėzų, stovi bažnytėlė, žmonių pavadinta „Domine, quo vadis?“.

Šv. Petras tikriausiai buvo nukankintas per Nerono persekiojimus (64–68 m.), po garsiojo Romos gaisro: jis buvo pasmerktas nukryžiuoti ir prašė, kad jį nukryžiuotų galva žemyn, iš nusižeminimo, kad jo kančia nebūtų panaši į Kristaus; Petras buvo nukryžiuotas Kaligulos pastatydintame cirke Vatikano soduose ir palaidotas netoli esančiose kapinėse, palei Triumfo kelią.

Saulius gimė 7-10 mūsų eros metais Kilikijos sostinėje Tarse (šiandieninė Turkija), judėjų šeimoje. Jam buvo duotas pirmojo hebrajų karaliaus vardas. Gimęs jis turbūt gavo Pauliaus vardą, nes pagal to meto tradiciją žydai turėdavo du vardus: žydišką ir graikišką arba lotynišką, kuriais vadindavosi bendraudami su pagonimis. Mokslus baigė Jeruzalėje, Gamalielio mokykloje, priklausė fariziejų srovei; buvo uolus krikščionių persekiotojas.

Keliaujant organizuoti jų persekiojimo į Damaską, prie miesto vartų jam apsireiškęs Jėzus atskleidė savo šlovę ir skyrė Gerosios Naujienos skelbėju pagonių tautoms. Damaske nukeliavo pas Ananiją ir buvo pakrikštytas. Nepavykus pirmiesiems mėginimams atversti senus draugus, jis trejus metus atsidėjo apmąstymams, po to grįžo į Damaską. Tada nuvyko į Jeruzalę, susitiko su Barnabu, kuris jį supažindino su apaštalais. Ėjo 37–39 metai po Kristaus.

Iš Jeruzalės Paulius grįžo į Tarsą. Barnabas, nuvykęs skelbti Evangelijos į Antiochiją, pasikvietė Paulių į šį miestą, kuriame pirmą kartą Jėzaus mokiniai buvo pavadinti krikščionimis (Apd 11, 26). Iškilus klausimui, ar prieš krikštijant reikia tapti judėju ir būti apipjaustytam, jie abu iškeliavo į Jeruzalę apsvarstyti šio reikalo su apaštalais ir vyresniaisiais.

Po vadinamojo Jeruzalės susirinkimo Paulius su Barnabu dirbo kartu, 45–49 m. atliko pirmąją apaštališkąją kelionę. Kilus ginčui, ar reikia pasiimti ir Morkų, būsimąjį evangelistą, jie išsiskyrė. Morkus liko su Barnabu. 50–53 m. Paulius atliko antrąją kelionę, o 53–58 m. – trečiąją. Cezarėjoje jam buvo išpranašauta, kad jis bus suimtas ir pasmerktas mirti (Apd 21, 10–14).

Grįžęs į Jeruzalę, Paulius buvo judėjų apkaltintas išniekinęs Šventyklą, ir sukėlė minios pyktį. Romėnai išplėšė jį miniai iš rankų ir uždarė į kalėjimą. Bandymai išsiaiškinti nedavė rezultatų: kuo daugiau Paulius kalbėjo, tuo labiau judėjai pyko, o romėnai nieko nesuprato. Tribūnui įsakius Paulių nuplakdinti, šis pareiškė esąs Romos pilietis ir šios bausmės išvengė.

Paaiškėjus judėjų kėslams Paulių nužudyti, romėnų tribūnas įsakė jį nugabenti pas valdytoją Feliksą, kad šis jį apklaustų kartu su jo kaltintojais. Feliksas išlaikė Paulių kalėjime dvejus metus, tikėdamasis gauti už jį išpirką. Paskui Feliksą pakeitė įpėdinis Festas, ir judėjai atnaujino kaltinimą. Tada Paulius pareikalavo, kad jį teistų imperatoriaus teismas, ir Festas nutarė siųsti jį į Romą.

Romoje turėjo prisistatyti ir kaltintojai. Jų belaukiant, Pauliui buvo leista apsigyventi atskirai su jį sergstinčiu kareiviu, kuriam dalyvaujant jis galėjo susitikinėti su kuo tik nori. Savo išsinuomotame bute Paulius išgyveno dvejus metus. Tuo baigiasi liudijimas apie Paulių „Apaštalų darbuose“.

Iš kitų šaltinių ir ypač iš jo laiškų galima daryti išvadą, kad Paulius tikriausiai buvo paleistas liudytojams neatvykus. Nerono persekiojimų laikais jo Romoje nebuvo, bet vėliau romėnai jį vėl suėmė ir atgabeno į Romą, tik šįsyk kalinimas buvo nepalyginti griežtesnis. Ištikimi draugai buvo toli, lankė jį tik Lukas (2 Tim 4, 11).

Pagal patikimą literatūrinę ir archeologinę tradiciją, 67 metais, Laurencijaus kelyje, dabartinių „Trijų šaltinių“ vietoje, jam buvo nukirsta galva, nes „civis romanus“ (lot. „Romos pilietis“) galėjo mirti tik tokia mirtimi. Paulius buvo palaidotas bazilikoje Ostijos kelyje, kur ir šiandien dar tebematyti įrašas: „Pauliui, apaštalui kankiniui".

Romos Bažnyčios, gerbiančios Petro ir Pauliaus kapus Vatikane ir pakeliui į Ostiją, kulte jie niekada neatskiriami. Tačiau ta diena švenčiama ne tik Romoje, bet ir visoje Bažnyčioje, kuri augo palaistyta šių dviejų apaštalų krauju. Jie „skirtingais keliais telkė vieną Kristaus šeimyną, kol juos abu sujungė vienas kankinystės vainikas“ (Romos Mišiolas, „Mišių dėkojimo giesmė“).