Sekmadienio Evangelija. Dievas ir ciesorius

Anuo metu fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje.

Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“

Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą.

Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“

Jie atsakė: „Ciesoriaus.“

Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 15–21).

Jėzus Kristus nėra politinis veikėjas ar revoliucionierius, pavyzdžiui, atėjęs išlaisvinti žydų iš romėnų okupacijos, nors dažnai to buvo tikimasi iš jo.

Jėzus atsisako savo dieviškąją galią deleguoti politinei valdžiai ir pats užimti šio pasaulio valdovo postą. Jis atstovauja kitai Karalystei, kuri ne iš šio pasaulio (Jn 18, 36).

Jis geriau už mus žino, kad visi perversmai galiausiai vis tiek neišvengia žmonių silpnumo ir egoizmo. Jis kviečia mus į kitą, daug didesnį – vidinį, širdies – perversmą. „Nebūkite niekam nieko skolingi, išskyrus tarpusavio meilę“ (Rom 13, 8).

Taip, jis pripažįsta imperatoriaus teisėtumą ir autonomiją, tačiau ciesoriaus ir Dievo nestato į vieną gretą, nes ciesorius irgi priklauso nuo Dievo ir turi atsakyti jam.

„Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui“ (Mt 22, 21), vadinasi: „Atiduokite ciesoriui tai, ką Dievas nori, kad būtų atiduota ciesoriui.“ Visų, o tuo pačiu ciesoriaus, Kūrėjas ir Viešpats yra Dievas.

O jei politinė valdžia ar įvairūs kiti pavojai kartais gali bandyti pasiglemžti žmogų, apriboti jo laisvę ir kėsintis atimti iš jo panašumą į Kūrėją, tada žmogui privalu tarti „ne“ (Apr 13, 10).