Sekmadienio Evangelija. Dievo artuma

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.

Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“

Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis.“ Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save (Mt 1, 18–24).

Evangelijos tekste girdime garsiąją Izaijo pranašystę: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‚Dievas su mumis‘“ (Mt 1, 23; plg. Iz 7, 14).

Jėzus Kristus yra Emanuelis, Dievas su mumis. Šis hebrajiškas vardas – tai tikėjimo į Išganytoją sintezė.

Jėzus yra „Emanu“, tai yra su mumis; vienas iš mūsų, mūsų brolis, kūnu kilęs iš „Dovydo giminės“ (Rom 1, 3).

Bet Jėzus taip pat yra ir „El“, tai yra Dievas. Jis yra žmogaus sūnus, bet taip pat ir Dievo sūnus.

Jei jis būtų „su mumis“, bet nebūtų „Dievas“, tai jis negalėtų mūsų sudievinti, nebūtų pasaulio Išganytojas.

Jei jis būtų tik „Dievas“, bet ne „su mumis“, tai jo išganymas mūsų nedomintų; jis taip pat tada būtų likęs nežinomu Dievu, nutolusiu nuo žmogaus vilčių.

Bet ar iš tikro dar ir šiandien Jėzus yra Dievas su mumis, o gal juo buvo tik trumpą laiką, nuo gimimo Betliejuje iki kryžiaus mirties?

Taip, jis lieka juo ir šiandien: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20).

Jėzus tebėra Dievas su mumis. Prisikėlęs iš mirties, jis lieka pasaulyje dvasiškai, nematomai, bet realiai.