Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.
Jis sušuko: ,Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje‘.
Abraomas atsakė: ,Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus‘.
Tas vėl tarė: ,Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą‘. Abraomas atsiliepė: ,Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!‘
O anas atsakė: ,Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų‘. Tačiau Abraomas tarė: ,Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų‘.“ (Lk 16, 19–31)
Šiandien Evangelijos tekste skaitome žymiąją turtuolio ir Lozoriaus gyvenimo istoriją. Įdomu, kad šiame Jėzaus palyginime tik vienas veikėjas turi vardą. Lozorius (hebr. „El‘azar“ – Dievas padeda) yra įprastas žydų vardas. O turtuolis neturi vardo.
Pagal semitinę sampratą vardas nusako asmens vidinę tikrovę, apibrėžia jo istoriją. Neturėti vardo, vadinasi, neturėti istorijos, statyti savo egzistenciją ant tuštumos. Turtuolis prarado vardą, nes pametė gyvenimo tikruosius tikslus – nėra gyvenimo kasdien puotaujant.
Tačiau verta atminti, kad turtuolis ir elgeta Lozorius gyvena mumyse. Esame turtingi rūpesčiais, abejingumu, skubėjimu, įvairiais paviršutiniškais užsiėmimais; bijome tylos ir dvasinių dalykų; nebepastebime gamtos grožio ir šalia esančio žmogaus. Mūsų siela – Lozorius – pradeda skursti, o juk ji bus paimta į dangų. Pastebėti sielos reikmes ir jos pasigailėti – didžioji gyvenimo užduotis.