Bažnyčios liturgija įžengė į gavėnios metą – pasirengimą Kristaus prisikėlimo šventei. Gavėnia taip pat primena keturiasdešimt mūsų Viešpaties pasninkavimo dykumoje dienų prieš jam pradedant viešąją misiją.
Kaip Mozė prieš priimdamas Įstatymo plokštes (Iš 34, 28) ir Elijas prieš susitikdamas su Viešpačiu ant Horebo kalno (1 Kar 19, 8), taip ir Jėzus malda bei pasninku ruošėsi misijai, kurios pradžia buvo sunkios grumtynės su gundytoju.
Tai pirmas kartas, kai velnias įsiterpia į Jėzaus gyvenimą, ir daro tai atvirai. Jis bando mūsų Viešpatį, galbūt nori ištirti, ar jau atėjo Mesijo valanda. Jėzus jam tai leido, norėdamas duoti mums nuolankumo pavyzdį ir pamokytų mus įveikti pagundas, kurias patirsime per visą savo gyvenimą.
„Kadangi Viešpats visa darė, kad mus pamokytų, – sako šv. Jonas Auksaburnis († 407), – jis panorėjo, kad būtų nuvestas į dykumą ir čia įsiveltų į kovą su demonu, turėdamas tikslą, kad pakrikštytieji, jei po krikšto patiria didesnių gundymų, dėl to nesutriktų, tarsi to nereikėjo tikėtis.“
Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos (2 Tim 4, 6–8). Dvasinė pažanga apima maldą, askezę ir savistabą, kurie pamažu veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą.
„Kas kopia aukštyn, – sako šv. Grigalius Nisietis († 395), – tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.“
Jėzus Kristus, prisiėmęs žmogiškąją prigimtį, taip pat neišvengė vilionių: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15).
Tai suteikia vilties, jog blogis yra nugalimas, nes kyla iš žemesnio lygmens, ne iš dieviškojo prado. Paskutinis žodis suteiktas ne tamsai, o šviesai. Dievas asmeniškai įžengė į istoriją. Jis su savo šviesa stipresnis. Ir tai regime ne tik šiame Evangelijos tekste, bet ypač nukryžiavimo ir prisikėlimo įvykyje, Velykų rytą nušvietusiame klaidingos laisvės tamsumas.