Sekmadienio Evangelija. Gyvenimas nauju ritmu

Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.

Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį. (Mk 1, 16–20)

Kažin ar tiesa, kad drugelio sparnų mostelėjimas viename žemės pusrutulyje gali tapti kitoje vietoje pučiančio vėjo priežastimi. Tarkim, kad tai įmanoma ir kad šiandienos Evangelijoje Jėzus kažkuo panašus į tokį drugelį – praeidamas savo žvilgsniu ir žodžiu išjudina Galilėjos žvejus, jų gyvenimuose sukelia permainas nešančius vėjus.

Jėzus yra Dievo judesys, dvelkimas, užburiantis, stumtelėjantis judėjimui su nauju ritmu, kurį dovanoja. Ir tai nėra vien tik apaštalų privilegija, bet kiekvieno žmogaus pašaukimas – gyventi Dievo ritmu, pataikyti į jo siūlomą taktą, eiti jo keliais.

Morkaus evangelijoje, beje, kaip ir paralelinėje Mato evangelijos vietoje (Mt 4, 18–22), Jėzaus kvietimas keturiems žvejams yra radikalus. Į radikalų Jėzaus kvietimą taip pat radikaliai, be jokių išlygų, atsiliepė ir pakviestieji: palikę viską, nusekė paskui Mokytoją.

Ir vis dėlto, žvelgdami toliau į jų gyvenimą su Jėzumi, pastebime, kad šis radikalus posūkis neatskyrė jų nuo gyvenimo tikrovės. Petras išlaiko ryšį su savo namais: Jėzus apsistojo jo namuose ir išgydė jo uošvę (Mt 8, 14–15; Mk 1, 29–31; Lk 4, 38–39). Zebediejaus sūnūs Jonas ir Jokūbas atvedė pas Jėzų savo motiną, nesiliovusią rūpintis sūnų karjera (Mt 20, 20–23).

Išlieka ne tik šeimos ryšiai, bet ir daiktų nuosavybė, pavyzdžiui, valtis – Petras duoda savo valtį Jėzui pasinaudoti (Mt 8, 23; Lk 5, 3). O ir po Viešpaties prisikėlimo šis apaštalas parodo, kad nėra pamiršęs žvejybos amato (Jn 21, 3). Profesinė patirtis praverčia mokiniams besidarbuojant dėl Dievo Karalystės.

To mus moko ir išminčiai iš Rytų: jie, susitikę ir pagarbinę Jėzų Betliejuje, „kitu keliu pasuko į savo kraštą“ (Mt 2, 12). Keičiant gyvenimą, keičiasi ir kelias, tačiau jis veda ne kažkur, bet į mūsų kasdieninę aplinką.

Tad naujo gyvenimo pradžią arba atsivertimą reikia suprasti ne kaip beatodairišką ankstesnių ryšių nutraukimą, o greičiau kaip tarnystę dėl kilnesnio tikslo. Daug svarbiau ne tai, jog kažkas kažką paliko, bet, kad kažkas buvo atrasta. Buvo atrastas Dievas, gyvenimas jo akivaizdoje.

Jėzus nenori išdraskyti mūsų gyvenimo, jis nori įnešti darnos, prasmės į visa, ką darome, kas esame. O jeigu ir tenka kartais dėl Dievo meilės nuo kažko, kas mums brangu, nutolti, tai gal tam, kad paskui sugrįžtume dar labiau mylėdami ir brangindami.