Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo.
O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.
Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
Jėzus paklausė: „O kas gi?“
Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti.
O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko.
Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno.
Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė.“
Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“
Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“
Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems.
Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“
O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną (Lk 24, 13–35).
Ši istorija prasideda kelione ir kelione baigiasi.
Pirmiausia pasakojama, kaip du mokiniai po Jėzaus nukryžiavimo liūdni keliauja namo, į Emausą, už maždaug vienuolikos kilometrų nuo Jeruzalės.
Ši kelionė vyksta dieną, keliauti nesunku, nes kelias visą laiką leidžiasi žemyn. Pasakojimo pabaigoje – skubi kelionė atgal, vėl vienuolika kilometrų, šį kartą jau sutemus, visą laiką prieš kalną.
Dvi kelionės: viena lengva dienos metu, kita sunki – naktį. Tačiau pirma kelionė, kad ir lengva, yra liūdna; o antra – kupina džiaugsmo.
Pirmoje kelionėje mokinius lydi Jėzus, tačiau jie jo neatpažįsta. Antroje – Jėzus su mokiniais nekeliauja, tačiau jie jaučia jo artumą.
Pirmoje kelionėje jie nuliūdę ir praradę viltį. Antra kelionė – tai skubėjimas su džiugia žinia, kad jie sutiko prisikėlusį Jėzų.
Viskas pasikeitė, kai mokiniai liovėsi galvoti tik apie save ir sutelkė dėmesį į Dievą, kai liovėsi kartoti žodį „jeigu“ ir drąsiai tarė „taip“.
Atpažinę Jėzų jie liovėsi skųstis ir tarė Dievui „taip“. Supratę, kad Viešpats yra gyvas ir jų neapleido, jie ne rytojaus dieną, bet tuoj pat leidosi į kelionę nešini džiugia žinia.
Iki tokio pasikeitimo vedė trys žingsniai: pirmiausia mokiniai išsipasakoja, dėl ko jie liūdi, atveria Jėzui širdis, paskui Jėzus mokiniams aiškina Raštų prasmę, o galiausiai mokiniai pasikviečia Jėzų į namus: „Pasilik su mumis!“ (Lk 24, 29).
Visas mūsų gyvenimas yra kelionė. Keliaudami vis labiau panašėjame į savo kelionės tikslą. Dėl to visada vertėtų rinktis kelią, kuris veda į Dievą, o ne į mus pačius.
Tuomet suprasime, kad nėra tokių sunkumų, tokios įkalnės, tokios nakties, kurių negalėtume įveikti kartu su Jėzumi.