Ketvirtąjį Velykų sekmadienį, tradiciškai vadinamu Gerojo Ganytojo sekmadieniu, Jėzus sako: „Aš – avių vartai“ (Jn 10, 7). Sinoptinėse Evangelijose jau girdėjome šį palyginimą, kai Jėzus kalbėjo apie „ankštus vartus“, vedančius į Dievo Karalystę (Mt 7, 13–14; Lk 13, 24).
Tačiau čia aptinkame dar gilesnę teologinę prasmę. Jėzus pats perėjo pro vartus ir yra vartai kitiems: „Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 8–9).
Senajame Testamente „vartai“ yra ne tik perėjimo vieta: jie nurodo erdvę, į kurią įžengiama. Pavyzdžiui, miesto vartai nurodo patį miestą, o šventyklos vartai – pačią šventyklą. Jėzus yra ne tik perėjimo vieta, arba išganymo priemonė, bet ir išganymas, susitikimo su Dievu vieta.
Vartai, pro kuriuos Jėzus įeina ir kuriais jis pats tampa yra jo Įsikūnijimas ir Prisikėlimas, įgalinantys avių priėjimą prie jo. Vartai, kurie yra Jėzus, atidaro įėjimą į gyvenimą. „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 9).
Kiekvienam žmogui gyventi reiškia įeiti ir išeiti: įeiti į gyvenimą ir išeiti iš gyvenimo; įeiti ir išeiti esant ypatingoms gyvenimo situacijoms (tai gali būti skirtingi amžių tarpsniai, įvairūs santykiai ar rūpesčiai). Tikintysis išgyvena šiuos pokyčius vienybėje su Jėzumi Kristumi.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.