O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.“
Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: „Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“.
Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“
Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“ (Jn 6, 24–35)
Po stebuklingo duonos padauginimo (Jn 6, 11) Jėzus pasitraukia pats vienas į kalną, nes žmonės ruošėsi jį paskelbti karaliumi (Jn 6, 15). Tačiau minia taip lengvai nenusileidžia – lieka toje dykvietėje iki kitos dienos, nes yra įsitikinusi, jog Jėzus neišvyko iš tos vietovės.
Vis dėlto dabar, išaušus rytui, Jėzaus nebegalima surasti; nebėra ir mokinių, tačiau jie bent jau buvo pastebėti, kad išplaukia be Mokytojo (Jn 6, 22). Jėzus pasitraukia nuo minios nesuvokiamu būdu.
Atplaukus kelioms valtims iš Tiberiados, kyla mintis jo ieškoti Kafarnaume (Jn 6, 23). Iš tiesų ten jis pagaliau surandamas ir pirmasis klausimas, kuriuo jis prakalbinamas, išduoda juos pačius – atskleidžia jų smalsumą: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ (Jn 6, 25). Taip, jie jo ieško, tačiau ne tam, kad suprastų jo slėpinį, bet norėdami turėti jį prie savęs ir nestokoti veltui dalijamos duonos.
Minios smalsumas nėra patenkinamas: Jėzaus atsakymas paaiškina žodžio „ieškoti“ prasmę. Jis kviečia žmogų būti nuoširdų su pačiu savimi. Būna įvairių ieškojimo priežasčių, bet jos gali būti klaidingos.
Viešpaties ieško pirmieji du mokiniai (Jn 1, 38), taip pat Magdalena (Jn 20, 15), jų ieškojimai nuoširdūs. Jo ieškojo ir Nikodemas (Jn 3, 1); tik nežinia, ar tai buvo tikėjimo poreikis, ar tik savo kultūrinio išsilavinimo kėlimas. Per Palapinių šventę žydai jo ieškojo smalsumo skatinami: „O kur tasai?“ (Jn 7, 11).
Tad mus gelbsti ne tiek Dievo ieškojimas, kiek šios paieškos motyvacija: kodėl ieškau? Ko noriu iš jo? Ko tikiuosi iš susitikimo su juo? „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27). Nuoširdaus tikėjimo atrastas Kristaus slėpinys tampa maistu, gyvenimo prasme.
Minia neatlyžta: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Čia pavartotas graikiškas žodis „ergazesthai“ reiškia „pelnyti darbu“. Klausimas atskleidžia judėjišką mentalitetą, susietą su darbų verte.
Klausytojai pasirengę dirbti, veikti, daryti „darbus“, kad gautų šios duonos. Tačiau jos negalima „pelnyti“ žmogaus darbu, savo pastangomis. Ji gali mums tekti tik kaip Dievo dovana, Dievo darbas. Todėl Jėzus pasipriešina šiam mąstymui ir pateikia Dievo Karalystei paveldėti vieną būtiną darbą: tikėti į jį, Jėzų Kristų.
Šiame dialoge glūdi visa apaštalo Pauliaus teologija: Įstatymo darbais Dievo akivaizdoje nė vienas žmogus negali būti nuteisintas (Rom 3, 20); išties esame nuteisinami ne darbais, bet vien tikėjimu į Jėzų Kristų (Rom 3, 27–28; Gal 2, 16; 3, 5). To, kas aukščiausia ir tikriausia, negalime pasiekti savo išgalėmis; turime leistis apdovanojami ir įsitraukti į to, kas dovanota, dinamiką.
Taigi darbas, kurį turime atlikti šiame gyvenime ir kuris įprasmina mūsų visas kitas veiklas bei pasotina mūsų giliausius troškimus, yra tikėjimas į Jėzų Kristų, Tėvo siųstąjį, kuris trokšta mumyse tapti meile.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.