Sekmadienio Evangelija. Gyvenimo Žodis

Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė:

„Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“ (Mt 13, 1–9).

Biblijoje grūdas yra gyvenimo, kuris plinta ir dauginasi, simbolis. Grūdas mažas, tačiau turi galią tapti daigu. Ir vis dėlto šis perkeitimas nėra lengvas: grūdo kelionė pilna kliūčių ir sunkumų. Šiuo simboliu atskleidžiama įsikūnijusio Dievo žodžio kelionė.

„Vieną dieną, išėjęs iš namų... Štai sėjėjas išsirengė sėti“ (Mt 13, 1. 3), šiais žodžiais prasideda šio sekmadienio Evangelija ir Jėzaus palyginimas apie sėjėją. Išties dieviškasis Žodis, nuo amžių atsigręžęs į Tėvą, lygiai taip pat atsigręžė ir į mus: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14).

Žodis buvo pasėtas žmonijos istorijoje. Jis irgi sutinka kliūčių, tačiau Žodis pasėtas ir jo niekas negali panaikinti. Šis Žodis jau įskiepytas žmonijos istorijoje ir ji nebėra ta, kuri buvo pirma (Iz 43, 18–19; Apr 21, 1–5).

Pirmasis šio sekmadienio skaitinys iš pranašo Izaijo knygos (55, 10–11) pabrėžia Dievo žodžio veiksmingumą pasitelkiant lietaus ir sniego, kurie drėkina žemę, įvaizdį. Dievo žodis yra (at)kuriantis, kviečiantis į būtį, atliekantis tai, ką sako.