Sekmadienio Evangelija. Istorija dabartyje

Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas. (Lk 1, 1–4)

Evangelistas Lukas, prieš pradėdamas pasakoti apie Jėzaus gyvenimą, nurodo kriterijus, kurių skatinamas jis ėmėsi šio darbo. Lukas remiasi savo akimis mačiusiųjų faktais, jo paties rūpestingai atrinktais ir ištirtais, kad Teofilis (gr. „Dievo draugas“) ir tie, kurie skaito, galėtų įsitikinti Evangelijoje („Evangelija“ – graikų kalbos sudurtinis žodis: būdvardis „eu“ – gera; daiktavardis „angelia“ – žinia, arba naujiena) surašytų pasakojimų tikrumu. Tai mums suteikia galimybę pasidomėti visų keturių evangelijų istoriškumo klausimu.

Dar prieš kelis amžius visuomenėje kritinis mąstymas neegzistavo. Beveik viskas, kas buvo sakoma ir perduodama, būdavo priimama kaip istoriškai įvykę dalykai. Prieš porą amžių radęsis istorinis mąstymas, prieš patikėdamas praeities faktu, pirmiausia jį dėmesingai ir kritiškai išnagrinėja. Šis metodas buvo pritaikytas ir evangelijoms. Todėl šiandien galime įžvelgti skirtingus Jėzaus gyvenimo ir mokymo perdavimo etapus.

Pirmiausia – Jėzaus žemiškasis gyvenimas. Pats Jėzus nepaliko jokių raštų, tačiau mokydamas jis taikė vieną senovės kultūroms būdingą kalbėjimo stilių, kuris palengvina teksto įsiminimą: trumpas ištaras, paraleles, antitezes, ritmingus pasikartojimus, vaizdingus palyginimai, paraboles ir t. t.

Pavyzdžiui, prisiminkime kai kuriuos evangelijų posakius: „Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20, 16); „Erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, [...] ankšti vartai ir siauras kelias į gyvenimą“ (Mt 7, 13–14). Net ir mūsų visuomenė, persmelkta sekuliarizmo bei informacijos gausos, tokius posakius, kad ir vieną kartą išgirdusi, gana lengvai prisimena.

Kad Jėzus pats neparašė evangelijų, nereiškia, jog tai, kas jose užrašyta, nėra jo žodžiai. Negalėdami užrašyti žodžių ant papiruso ar popieriaus, senovės žmonės juos tiesiog įsimindavo.

Antrasis etapas yra susijęs su žodiniu apaštalų skelbimu. Po Prisikėlimo apaštalai, atsižvelgdami į skirtingų klausytojų poreikius ir aplinkybes, iškart pradėjo visiems skelbti Kristaus gyvenimą ir žodžius. Jų tikslas buvo ne kurti istoriją, bet atvesti žmones į tikėjimą. Tuo metu, turėdami aiškų suvokimą, apaštalai galėjo lengvai perduoti kitiems tai, ką Jėzus sakė ir darė, nes jie jį buvo matę ir girdėję.

Paskutinis etapas – tai užrašytos evangelijos, kurios atkeliavo ir iki mūsų. Praėjus apie dvidešimt metų po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, kai kurie klausytojai pradėjo užrašinėti šį apaštalų žodinį skelbimą. Iš daugelio dalykų, kurie pasiekė evangelistus, jie parinko kai kuriuos, kai ką apibendrino ar paaiškino, taip pritaikydami evangelijų tekstus Romos imperijoje besikuriančioms krikščionių bendrijoms.

Kiek anuo metu buvo įmanoma, evangelistams rūpėjo ne tik tikėjimo sklaida, bet ir evangelijų istoriškumas. Tai rodo jų tikslūs duomenys apie Kristaus veiklos laiką ir erdvę, pavyzdžiui, Lukas mums pateikia Jėzaus viešosios veiklos pradžios visas politines ir geografines koordinates (Lk 3, 1–2).

Taip gimė keturios evangelijos – Mato, Morkaus, Luko ir Jono, – parašytos tarp 60 ir 90 m. po Kr. Šių keturių evangelijų seką nulėmė ne jų atsiradimo laikas, bet naudojimo liturgijoje dažnumas. Beje, ankstyvojoje Bažnyčioje atsirado nemažai ir kitų evangelijų, tačiau visuotinio pripažinimo susilaukė tik minėtos keturios; toks pripažinimas pirmąkart paliudytas „Canon Muratori“ fragmente apie 200 m. po Kr.

Šv. Justinas († 165), vadindamas šiuos keturis raštus evangelijomis, juos taip pat pavadina „apaštalų prisiminimais“. Taip evangelijas jis priskyrė to meto graikų kultūroje žinomam prisiminimų literatūriniam žanrui. Iš to galime spręsti, kad evangelijos buvo suvokiamos kaip atminimo apie Jėzaus Įvykį vieta.

Tačiau šis atminimas buvo ne nostalgiškas žvilgsnis į netolimą praeitį, bet visa savo jėga metė iššūkį tikėjimui išsipildžiusiu išgelbėjimu Jėzuje Kristuje. Su šia pačia jėga atminimas apie Jėzų šiandien kalbina ir mūsų tikėjimą.

Todėl pagrindinis evangelijų istoriškumo argumentas yra visai kitas. Tai mūsų vidinė patirtis, kai, žengdami tikėjimo keliu, kiekvieną kartą esame paliečiami mus perkeičiančio Kristaus žodžio. Koks kitas žodis, senas ar naujas, kada nors turėjo tokią galią?

Apaštalas Paulius Romos krikščionims rašė: „Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, [...] Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 16–17).

Kaip moko apaštalas, Evangelija nėra knyga, bet pats Jėzus Kristus ir išganingasis Dievo darbas, įvykdytas jame ir per jį. Tai rodo liturgijos jai skiriama pagarba: Šv. Mišių metu tikintieji Evangelijos klausosi atsistoję, o baigęs skaityti Evangelijos ištrauką, kunigas bučiuoja tekstą, tyliai sakydamas: „Evangelijos žodžiai tenaikina mūsų klaidas“.

Išties skelbiama ir girdima tik viena Evangelija – Jėzus Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, kuris yra Geroji Žinia, arba Naujiena. Todėl krikščionys nuo pat pirmųjų amžių aiškiai suvokė turį vieną Evangeliją, užrašytą keturių autorių – pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną.