Sekmadienio Evangelija. Jie kalba ir (ne)daro

Anuo metu Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius:

„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.

Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‚rabi‘.

O jūs nesivadinkite ‚rabi‘, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus“ (Mt 23, 1–10).

Kiekvienas Šventojo Rašto žodis, kurį išgirstame per liturginius metus, skirtas be išimties visiems tikintiesiems: tiek Dievo žodį skelbiančiam kunigui, tiek žmonėms, kuriems jis skelbiamas. Tačiau šios dienos Evangelijos tekstas daugiausia sukasi apie kunigus, perspėja juos, kad nebūtų veidmainiai.

Kita vertus, mes visi per Krikštą tapome kunigiškosios tautos nariai. Visi pagal savo pašaukimą ir galimybes prisiėmėme Dievo žodžio skelbimo tarnystę ir turime prašyti Šventosios Dvasios, kad kuo mažiau mumyse būtų dviveidiškumo.

Rūbas ar skambūs žodžiai negali pridengti vidinės tuštumos. Turime būti „atpažinti“ iš tų vertybių, kurias nešiojamės savo širdyje, o ne iš to, ką dėvime ant savo pečių. Nes – pasak Dykumos vienuolių – žmogus, nešiojantis tam tikrą drabužį, pavyzdžiui, juodus marškinius su balta koloratke ar vienuolio abitą, nebūtinai yra Dievą neš(ioj)antis žmogus.

Galime būti įspūdingų religinių renginių – procesijų, maldingų kelionių, įvairių viešų pamaldumų – dalyviai, galime turėti automobilyje arba ant kaklo pasikabinę įspūdingą kryžių, tačiau neturėti paprastumo ir nuoširdaus santykio su Dievu ir artimu.

Vienintelis mūsų Mokytojas, Kristus, kviečia mus nedaryti perskyros tarp kalbėjimo ir darymo, tarp pasirodymo ir buvimo, tarp išorės ir vidaus. Tai nėra lengva. Juk mūsų nuolat tyko troškimas „sublizgėti“ savo ir kitų akyse, o ne Dievo.

Tik kasdien ir nuoširdžiai atsigręždami į Viešpatį, kuris yra romus ir nuolankios širdies (Mt 11, 28–30), mes galime pamažu tapti tikrais krikščionimis, sugebančiais ne vien tik klausytis ir aiškinti Dievo žodį, bet ir juo gyventi.