Sekmadienio Evangelija. Jokūbas ir Jonas

Prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime.“ Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“

Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime.“ Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta.“ Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.

Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ (Mk 10, 35–45)

Iš šv. Jono Auksaburnio († 407) „Evangelijos pagal Matą“ homilijų

Zebediejaus sūnūs Kristų spaudžia šitokiais žodžiais: „Sakyk, kad tavo Karalystėje vienas sėdėtume tavo dešinėje, o kitas kairėje.“ Ką jis į tai? Norėdamas parodyti, kad jie prašo ne dvasinio gėrio ir jeigu tik būtų žinoję, kas tai per dalykas, niekada nebūtų išdrįsę to paprašyti, jis sako: „Nežinote, ko prašote“, – nes tai be galo didinga, be galo įstabu, pranoksta net pačias dangaus galybes. Ir tuoj pat priduria: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jis sako: „Jūs su manimi šnekatės apie garbę ir vainikus, o aš kalbu apie kovas ir prakaitą. Atlyginimo laikas dar neatėjo, ir mano garbė dar nepasirodė, nes dabartinis gyvenimas – tai žudynių, kovų ir išbandymų laikas.“

Atkreipk dėmesį, kaip jis teiraudamasis juos ir paragina, ir patraukia. Jis juk nesiteiravo: „Ar galite ištverti prievartinę mirtį? Ar galite pralieti savo kraują?“ Tai kaipgi jis klausia? „Ar galite gerti taurę?“ Paskui, juos patraukdamas, priduria: „Kurią aš gersiu“, – idant šitaip sustiprintų jų pasiryžimą būti jo dalininkais. Visa tai jis vadina krikštu, nurodydamas į būsimą didįjį viso pasaulio nuskaistinimą. Tada jie sako: „Galime.“ Pagauti įkarščio jie akimirksniu pasižada, net nesuprasdami, ką sako, bet tikėdamiesi gausią tai, ko prašė.

Ką gi atsako Jėzus? „Taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti.“ Jis pranašavo jiems didžių gėrybių. Kitaip sakant: „Jūs nusipelnysite kankinystės ir kentėsite tai, ką ir aš kenčiu; jūs užbaigsite gyvenimą prievarta nužudyti ir šitaip tapsite mano dalininkais. Bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta.“ Taigi jis iš pradžių jų sielas padrąsino, pakylėjo ir padėjo įveikti liūdesį, ir tik tada pataisė jų prašymą.

„Tada kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.“ Ar matai, kad visi jie yra netobuli, ir tiedu, kurie mėgino už kitus dešimt būti viršesni, ir anie dešimt, kurie aniems dviem pavydėjo? Tačiau, kaip sakiau, parodyk man, kuo jie vėliau tapo, ir pamatysi, kad šitokių įgeidžių jie atsikratė. Pasižiūrėk, kaip tas pats Jonas, kuris ką tik su šiuo prašymu ėjo pas Jėzų, visada užleisdavo pirmumą Petrui, kai šis, kaip rašoma Apaštalų darbuose, pamokslaudavo ir darydavo stebuklus. O Jokūbas gyveno neilgai; nuo pat pradžių jis liepsnojo nepaprastu uolumu ir, visiškai išsižadėjęs žmogiškų dalykų, pasiekė tokių neapsakomų aukštumų, kad iškart buvo nužudytas.