Sekmadienio Evangelija. Kada nutyla vėjas?

Vieną vakarą Jėzus tarė savo mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė.

Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.

O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 35–41)

Tai vienintelė vieta Evangelijoje, kai Jėzus miega. Ir dar tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis, kada, atrodo, reikia kažką daryti, o ne miegoti. Tačiau jo ramus miegas valties gale ant pagalvės turbūt yra didesnis stebuklas negu vėtros nutildymas.

Visiškai kitokia yra mokinių laikysena. Jie atspindi kiekvieno iš mūsų įvairias baimes. Baimė atima iš mūsų vidinę pusiausvyrą. Ji yra neracionali, sunkiai suvokiama; panašiai kaip ir tikėjimas, ji yra anapus mūsų mąstymo.

Gal todėl tikėjimas gali būti baimės priešnuodis? Juk dažnai ji išvarinėjama diskutuotinomis ir neįprastomis priemonėmis. Tačiau baimė įveikiama tik pasitikint Tuo, kuris yra šalia mūsų; galiausiai net visiškai atsiduodant į tėviškas Dievo rankas.

„Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!’“ (Rom 8, 14–15).

Baimė gimsta iš svaiginančio susitikimo su žmogišku ribotumu. Dievas klausia Jobo: „Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus?” (Job 38, 4). Kitais žodžiais sakant: „Kuo save laikai atmesdamas mane?“

Klausia ne tam, kad pažemintų žmogų, bet, kad padėtų jam susivokti. Nes tik tokiu būdu, iš baimės nugalėtos tikėjimu, gali iškilti ribotumo priėmimas ir viltis, kad bus pasigailėta. Jėzus Kristus nugalėjo didžiausią baimę, t. y. mirties baimę. Kartu su juo ir mes galime nebežinoti daugiau kūno mirties baimės (Jn 11, 25).

Be abejo, kažkas, suprasdamas baimės jėgą, ieško įteigti ją kitiems, pelnosi iš kitų baimės, nes žino, kad baimė paralyžiuoja. Baimė yra pats tikriausias įrankis kontroliuoti žmogui žmogų ir demonui žmogų. Todėl kova prieš baimę vyksta visą gyvenimą, tačiau tikintis žmogus turi labai stiprų Sąjungininką, kuriuo gali pasikliauti.

„Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli. Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 18–19).